Antuanas de Sent-Egziuperi

Mažasis princas

dvidešimt septintas skyrius

Dabar, žinoma, bus praėję jau šešeri metai… Dar niekad nepasakojau šio atsitikimo. Draugai, kurie mane vėl pamatė, labai džiaugėsi, kad aš gyvas. Atrodžiau liūdnas, bet jiems sakiau: tai iš nuovargio.

Dabar jau šiek tiek apsiraminau. Tai yra… ne visai. Bet tikrai žinau, kad jis grįžo į savo planetą, nes prašvitus neberadau jo kūno. Jo kūnelis nebuvo toks jau sunkus… Ir aš naktimis mėgstu klausytis žvaigždžių. Tai lyg penki šimtai milijonų žvangučių…

Bet štai darosi kažkas nepaprasta. Prie antsnukio, kurį nupiešiau mažajam princui, užmiršau pridėti diržiuką! Jis turbūt jo neprisegė aviai. Taigi galvoju: Kas įvyko jo planetoje? Gal avis suėdė gėlę…

Kartais sau tariu: Tikriausiai ne! Mažasis princas apvožia savo gėlę stikliniu gaubtu ir gerai saugo avį… Tada jaučiuosi laimingas, ir visos žvaigždės tyliai juokiasi.

O kartais sau tariu: Vieną kitą sykį būsi išsiblaškęs ir – baigta! Kokį vakarą pamiršo uždėti gaubtą arba avis ištrūko nakčia… Tada visi žvangučiai man pavirsta ašaromis!..

Čia tikrai didelė paslaptis. Ir jums, kurie taip mylite mažąjį princą, ir man pačiam viskas pasaulyje yra kitaip, jei kur nors, nežinia kur, avis, kurios mes nepažįstame, suėdė ar nesuėdė rožę…

Pažvelkite į dangų. Paklauskite save: suėdė avis gėlę ar nesuėdė? Ir pamatysite, kaip viskas pasikeičia…

Ir joks suaugęs žmogus niekad nesupras, jog tai taip svarbu!

Čia man – gražiausias ir liūdniausias pasaulyje gamtovaizdis. Tai tas pats kaip ir ankstesniame puslapyje, bet nupiešiu jį dar sykį, kad geriau įsidėmėtumėte. Tai čia mažasis princas pasirodė Žemėje, o paskui išnyko.

Atidžiai įsižiūrėkite į ši gamtovaizdį, kad jį neabejodami pažintumėte, jei kada nors keliausite Afrikoje per dykumą. Ir, jeigu jums teks eiti pro čia, labai prašau, neskubėkite, luktelėkite truputį kaip tik po žvaigžde! Jeigu tada prie jūsų prieis berniukas, jeigu jis juoksis, jeigu bus auksaplaukis, jeigu nieko neatsakys į jūsų klausimus, tai atspėsite, kas jis toks. Tada būkite geri! Neduokite man taip liūdėti: greit parašykite, kad jis grįžo…

Antuanas de Sent-Egziuperi

Mažasis princas

dvidešimt šeštas skyrius

Netoli šulinio buvo senos, iš akmenų sumūrytos sienos griuvėsiai. Rytojaus vakare, eidamas čia po darbo, dar iš tolo pastebėjau, kad viršuje sėdi mažasis princas, nuleidęs kojas. Išgirdau, kaip jis pasakė:

- Argi tu neatsimeni? Visai ne čia!

Kažkieno kito balsas jam turbūt ką atsakė, nes jis aiškino:

- Taip! Taip! Diena – ta pati, bet kitoje vietoje, ne čia!

Aš ėjau artyn prie sienos. Bet vis dar nieko nebuvo matyti nei girdėti. Tačiau mažasis princas vėl atsakė:

- …Žinoma. Pastebėsi, kur prasideda mano pėdsakai smėlyje. Ten manęs ir palauk. Būsiu ten šiąnakt.

Siena jau buvo už dviejų dešimčių metrų, bet vis dar nieko nemačiau.

Mažasis princas, kiek patylėjęs, vėl tarė:

- Ar tavo nuodai geri? Ar tu tikra, kad man nereikės ilgai kankintis?

Aš sustojau, pajutęs, kaip man nusmelkė širdį, bet vis dar nieko negalėjau suprasti.

- Dabar eik sau,- tarė jis.- Aš noriu nulipti!

Tada ir aš nukreipiau akis į pasienį ir net pašokau! Į mažąjį princą stiebėsi geltonoji gyvatė, kuri žmogų nugalabija per trisdešimt sekundžių. Griebdamas iš kišenės revolverį, puoliau tekinas artyn, bet, išgirdusi triukšmą, gyvatė pamažu susmuko į smėlį kaip silpstanti vandens čiurkšlė ir, per daug neskubėdama, iš lengvo sučežėjusi, įsirangė tarp akmenų.

Atsidūriau prie sienos pačiu laiku ir stvėriau į glėbį savo berniūkštį, mažąjį princą, išbalusį kaip drobė.

- Kas gi čia dedasi! Jau tu kalbiesi su gyvatėmis!

Nuėmiau jo amžinąjį aukso spalvos šaliką. Suvilgiau jam smilkinius, daviau gerti. Ir dabar nebedrįsau nieko daugiau jo klausinėti. Jis oriai žiūrėjo į mane ir apsikabino už kaklo. Jutau, kaip plazda jo širdis lyg mirštančio pašauto paukštelio. Jis man tarė:

- Aš patenkintas, kad tu radai, kas sugedę tavo mašinoje. Dabar galėsi grįžti namo…
- Iš kur tu žinai?

Aš kaip tik atėjau pranešti, kad man visai netikėtai pavyko sutaisyti lėktuvą.

Jis nieko neatsakė į mano klausimą, bet pridūrė:

- Aš irgi šiandien grįžtu namo…

Paskui nuliūdęs tarė:

- Tai kur kas toliau… Ir mano kelionė – daug sunkesnė…

Jaučiau, kad vyksta kažkas nepaprasta. Spaudžiau jį glėbyje kaip kūdikį. Tačiau man rodėsi, jog jis grimzta stačias į bedugnę ir niekaip nęistengsiu jo sulaikyti…

Jo žvilgsnis buvo rimtas, įsmeigtas kažkur į tolį.

- Turiu iš tavęs avelę. Ir turiu dėžę avelei. Ir turiu antsnukį.

Ir jis liūdnai nusišypsojo.

Ilgai laukiau. Jaučiau, kad jis pamažu atsigauna.

- Vaikuti, tu buvai išsigandęs…

Aišku, jis buvo išsigandęs. Bet jis švelniai nusijuokė:

- Šįvakar išsigąsiu dar ne taip…

Aš vėl visas sustingau, jausdamas, kad įvyko kažkas neatitaisoma. Ir supratau, kad neištverčiau, jei nebetektų girdėti šio juoko. Man jis buvo tartum versmė dykumoje.

- Vaikuti, aš dar noriu girdėti tave juokiantis…

Bet jis man tarė:

- Šiąnakt sueis metai. Mano žvaigždė bus lygiai viršum tos vietos, kur aš pernai nukritau…
- Vaikuti, juk tiesa, kad visa, ką tu ten kalbėjau su gyvate apie susitikimą, apie žvaigždę,- tik blogas sapnas?..
- Kas yra svarbu, to nematyti…
- Žinoma…
- Čia kaip ir su gėle. Jei tu myli gėlę, kuri žydi žvaigždėje, tai malonu naktį žiūrėti į dangų. Visos žvaigždės – su gėlėmis.
- Žinoma…
- Naktį tu žiūrėsi į žvaigždes. Mano namai per maži, tai negaliu tau nė parodyti savo žvaigždės. Taip net geriau. Mano žvaigždė tau bus viena iš daugelio žvaigždžių. Todėl tu mėgsi žiūrėti į visas žvaigždes… Jos visos bus tavo bičiulės. Be to, aš tau šį tą padovanosiu…

Jis vėl nusijuokė.

- Ak vaikuti, vaikuti, man patinka, kai tu juokiesi!
- Tai ir bus mano dovana… tai bus – kaip su tuo vandeniu…
- Ką tu nori pasakyti?
- Žvaigždės žmonėms nėra tokios pačios. Vieniems, kurie keliauja, žvaigždės yra kelrodės. Kitiems – tik smulkūs žiburiukai. Dar kitiems, mokslininkams,- uždavinys, kurį reikia išspręsti. Mano biznieriui jos buvo iš aukso. Bet visos tos žvaigždės tyli. O tu turėsi tokių žvaigždžių, kurių niekas neturi…
- Ką tu nori pasakyti?
- Kai tu naktį žiūrėsi į dangų todėl, kad vienoje tų žvaigždžių aš gyvensiu, tau atrodys, lyg visos žvaigždės juokiasi. Tu turėsi žvaigždžių, kurios moka juoktis!

Ir jis vėl nusijuokė.

- Ir kai tau praeis liūdesys (liūdesys visada praeina), tu džiaugsies, kad mane pažinojai. Tu visada būsi mano
bičiulis. Tave ims noras juoktis drauge su manimi. Ir tu kartais atidarysi langą – taip sau, dėl malonumo… Ir tavo draugai stebėsis, pamatę, kad tu juokiesi, žiūrėdamas į dangų. Tada tu jiems pasakysi: Taip, žvaigždės mane visada prajuokina! Ir jie manys, kad tu – ne viso proto. Aš būsiu iškirtęs labai netikusį pokštą…

Ir jis vėl nusijuokė.

- Taigi aš tau būsiu davęs ne žvaigždes, o krūvą mažų žvangučių, mokančių juoktis…

Ir jis vėl nusijuokė. Paskui surimtėjo.

- Šiąnakt… žinai… tu neateik.
- Aš tavęs nepaliksiu.
- Atrodys, kad man skauda… truputį atrodys, kad mirštu. Taigi va. Neik žiūrėti, neverta…
- Aš tavęs napaliksiu.

Bet jis susirūpino.

- Aš tau taip sakau… dar ir dėl tos gyvatės. Nereikia, kad ji tave įgeltų… Gyvatės piktos. Tokia gali įgelti vien iš malonumo.
- Aš tavęs nepaliksiu.

Bet pagalvojęs jis apsiramino:

- Tiesa, juk joms nelieka nuodų antrąkart įgelti…

Tą naktį nemačiau, kaip jis iškeliavo. Paspruko visai tylutėliai. Kada jį pasivijau, jis žengė ryžtingai, greitai. Jis man tik tarė:

- Ak, tu čia…

Ir paėmė mane už rankos. Bet vėl ėmė sielotis:

- Be reikalo atėjai. Tau bus nemalonu. Atrodys, kad miriau, bet tai bus ne tiesa…

Aš tylėjau.

- Tu supranti. Tai per toli. Aš negaliu nusinešti šito kūno. Jis per sunkus.

Aš tylėjau.

- Bet jis bus tik kaip sena palikta žievė. Senų žievių niekas neliūdi…

Aš tylėjau.

Jis truputį apsiblausė. Bet vėl susitvardė.

- Žinai, bus puiku. Aš irgi žiūrėsiu į žvaigždes. Visos žvaigždės bus šuliniai su aprūdijusiais skridiniais. Visos žvaigždės pils man gerti…

Aš tylėjau.

- Bus taip įdomu! Tu turėsi penkis šimtus milijonų žvangučių, aš turėsiu penkis šimtus milijonų versmių…

Ir jis taip pat nutilo – todėl, kad verkė…

- Tai čia. Leisk, paeisiu žingsnį vienas.

Ir jis atsisėdo, nes jam pasidarė baisu.

Jis dar pasakė:

- Žinai… mano gėlė… aš už ją atsakingas! Ir ji tokia silpnutė! Tokia naivi. Jos yra keturi visai menki dygliukai, ir jais ji turi apsiginti nuo pasaulio…

Atsisėdau, nes nebeįstengiau laikytis ant kojų. Jis tarė:

- Tai va… Viskas…

Jis dar kiek pasvyravo. Paskui atsistojo. Žengė žingsnį. Aš nebeįstengiau pasijudinti.

Nieko daugiau nebuvo, tik sušvytavo geltonas žaibas jam prie kulkšnies. Akimirką jis stovėjo nejudėdamas. Nesušuko. Jis nuvirto pamažu, kaip virsta medis. Nepasigirdo net garso, nes buvo smėlis.

Jis

Antuanas de Sent-Egziuperi

Mažasis princas

dvidešimt penktas skyrius

- Žmonės,- tarė mažasis princas,- susigrūda į greituosius traukinius, bet jie nežino, ko ieško. Todėl blaškosi ir sukasi ratu…

Ir jis pridūrė:

- O tai neverta…

Šulinys, kurį mes priėjome, nebuvo panašus į Sacharos šulinius. Sacharos šuliniai – paprastos, smėlyje išraustos duobės. Šis buvo panašus į tikrą kaimo šulinį. Bet jokio kaimo aplinkui nebuvo matyti, ir man rodėsi, kad sapnuoju.

- Keista,- tariau mažajam princui,- viskas yra: ir skridinys, ir kibiras, ir virvė…

Jis nusijuokė, čiupo virvę, ėmė ją leisti žemyn skridiniu. Ir skridinys sucypė, kaip cypia senas vėjarodis, kada vėjas būna ilgai miegojęs.

- Girdi,- tarė mažasis princas,- mes pažadinome šulinį, ir jis dainuoja…

Aš nenorėjau, kad jis kamuotųsi.

- Duokš,- tariau jam,- tau per sunku.

Pamažu iškėliau kibirą iki šulinio krašto ir pastačiau ant jo. Ausyse man tebeskambėjo skridinio daina, ir mačiau, kaip ribuliuojančiame vandenyje mirga saulė.

- Aš labai ištroškęs šito vandens,- tarė mažasis princas,- duok man atsigerti…

Aš supratau, ko jis ieškojo.

Pakėliau kibirą jam prie lūpų. Jis gėrė užsimerkęs. Buvo taip malonu, lyg būtum dalyvavęs kokioje šventėje. Šis vanduo buvo daugiau nei gėrimas. Jį pagimdė kelionė po žvaigždėmis, skridinio daina, mano rankų pastangos. Jis buvo geras širdžiai kaip dovana. Kai buvau mažas berniukas, žėrinti kalėdų eglutė, vidurnakčio pamaldų muzika, romios šypsenos irgi šitaip nuskaidrindavo mano gaunamą kalėdinę dovaną.

- Tavo planetos žmonės,- tarė mažasis princas,- augina penkis tūkstančius rožių tame pačiame darže ir neranda jame, ko ieško…
- Neranda…- patvirtinau.
- O juk tai, ko ieško, būtų galima rasti vienoje rožėje arba truputėlyje vandens…
- Žinoma,- patvirtinau.

Ir mažasis princas pridūrė:

- Bet akys yra aklos. Reikia ieškoti širdimi.

Aš atsigėriau. Kvėpuoti buvo lengva. Auštant smėlis būna medaus spalvos. Jaučiausi laimingas, matydamas ir šią medaus spalvą. Ko man būtų reikėję sielotis…

- Turi padaryti, ką žadėjai,- švelniai tarė mažasis princas, vėl atsisėdęs prie manęs.
- O ką gi aš žadėjau?
- Na, žinai… antsnukį mano avelei… aš juk atsakau už tą gėlę!

Išsiėmiau iš kišenės piešinio apmatus. Mažasis princas į juos pažvelgė ir juokdamasis tarė:

- Tavo baobabai truputį panašūs į kopūstų galvas…
- Na jau!

Aš taip didžiavausi baobabais!

- Tavo lapė… jos ausys… jos truputį panašios į ragus… ir per ilgos!

Ir jis vėl nusijuokė.

- Tu neteisingas, vaikuti, juk aš nemokėjau piešti nieko daugiau, tik uždarus ir atdarus smauglius.

- Et, bus gerai!- tarė jis.- Vaikai supranta.

Taigi nupiešiau antsnukį. Ir, kai jį jam padaviau, man suspaudė širdį.

- Tu ketini kažką daryti, o aš nieko apie tai nežinau.

Bet mažasis princas neatsakė. Jis tarė:

- Žinai, aš nukritau į Žemę… rytoj sueis metai…

Truputį patylėjęs, jis tarė vėl:

- Nukritau visai netoli nuo čia…

Ir jis nuraudo.

Nežinia kodėl mane vėl apėmė keistas sielvartas. Bet paklausiau:

- Vadinasi, prieš savaitę, tą rytą, kai mudu susipažinome, tu ne šiaip sau vaikščiojai vienas už tūkstančio mylių nuo visų gyvenamų vietovių! Ėjai atgal į tą pačią vietą, į kurią buvai nukritęs?

Mažasis princas vėl nuraudo.

Aš pridūriau abejodamas:

- Gal todėl, kad sueis metai?..

Mažasis princas dar kartą nuraudo. Jis niekada neatsakydavo, ko klausiamas, bet juk nuraudimas reiškia taip,- ar ne tiesa?

- Ak,- tariau aš,- man baisu…

Bet jis atsakė:

- Tau dabar reikia dirbti. Turi grįžti prie savo lėktuvo. Aš tavęs čia lauksiu. Ateik rytoj vakare…

Bet man tebebuvo neramu. Prisiminiau lapę. Kai leidiesi prisijaukinamas, gali tekti ir trupučiuką paverkti…

Antuanas de Sent-Egziuperi

Mažasis princas

dvidešimt ketvirtas skyrius

Jau buvo praėjusi savaitė, kai dykumoje sugedo mano lėktuvas, ir pasakojimo apie prekiautoją klausiausi gerdamas paskutinį lašą savo vandens atsargų.

- Ak,- tariau mažajam princui,- tavo atsiminimai labai gražūs, bet jei aš nepataisysiu lėktuvo, tai nebeturėsiu ko gerti, ir būčiau irgi laimingas, jei galėčiau dabar pamažu nueiti prie šaltinio!
- Mano bičiulė lapė…- pradėjo jis.
- Vaikuti, dabar mums jau nebe lapė galvoje!
- Kodėl?
- Todėl, kad mirsime troškuliu…

Jis nesuprato mano žodžių ir atsakė:

- Gerai, kad turėjai bičiulį, net jeigu mirsi. Aš patenkintas, kad turėjau bičiulę lapę…

Jis nesuvokia, koks gresia pavojus,- tariau sau.- Jis niekad nejaučia nei alkio, nei troškulio. Jam užtenka trupučio saulės…

Bet jis pasižiūrėjo į mane ir atsakė į mano mintį:

- Ir mane ima troškulys… einam ieškoti šulinio…

Nuvargęs tik mostelėjau ranka: nesąmonė ieškoti šulinio po beribę dykumą, nežinant, kur jis yra. Bet leidomės į kelionę.

Tylėdami žygiavome daug valandų. Užėjo naktis, sužibo žvaigždės. Mačiau jas lyg sapne, nes nuo troškulio atsirado nedidelis karštis. Atmintyje šokinėjo mažojo princo žodžiai.

- Tai ir tu ištroškai?- paklausiau jį.

Bet jis neatsakė į mano klausimą. Tik paprastai tarė:

- Vanduo gali būti gerai ir širdžiai…

Nesupratau šių jo žodžių, bet nutylėjau. Jau buvau įsitikinęs, kad nereikia jo klausinėti.

Mažasis princas pavargo. Jis atsisėdo. Aš atsisėdau šalia jo. Ir, truputį patylėjęs, jis pasakė dar taip:

- Žvaigždės gražios todėl, kad kiekvienoje yra gėlė, kurios nematyti.

Aš atsakiau žinoma ir tylomis žiūrėjau į smėlio klostes mėnesienoje.

- Dykuma graži…-pridūrė jis.

Ir tai buvo tiesa. Aš visada mėgau dykumą. Atsisėdi ant smėlio kopos. Nieko nematai. Nieko negirdi. Ir vis dėlto kažkas spinduliuoja tyloje…

- Dykumą pagražina tai,- tarė mažasis princas,- kad joje kažkur slypi šulinys…

Nustebęs aš staiga supratau tą paslaptingąjį smėlio spinduliavimą. Kai buvau mažas berniukas, gyvenome sename name, ir tuomet pasakota, kad jame esąs paslėptas lobis. Žinoma, niekad niekas jo nerado, galbūt net neieškojo. Bet jis gaubė tą visą namą kažkokiais burtais. Mano namas savo širdies gilumoje slėpė paslaptį…

- Taip,- tariau mažajam princui,- tikrasis grožis, vis tiek kieno – namo, žvaigždžių ar dykumos,- yra nematomas!
- Aš džiaugiuosi,- tarė jis,- kad tu manai taip kaip mano lapė.

Mažasis princas užsnūdo, tai aš jį paėmiau ant rankų ir, juo nešinas, leidausi toliau. Buvau susijaudinęs. Man rodėsi, kad nešu kažkokį trapų lobį. Man net rodėsi, kad Žemėje nėra nieko trapesnio už jį. Mėnulio šviesoje žiūrėjau į pablyškusį veidą, užmerktas akis, plaukų sruogas, kedenamas vėjo, ir galvojau: Tai, ką čia regiu, yra tik išviršinis lukštas. Kas svarbiausia – nematoma…

Pravirom lūpom klaidžiojo šypsena, ir man dar atėjo mintis: Aš taip jaudinuosi, žiūrėdamas į užmigusį mažąjį princą, todėl, kad jis – ištikimas kažkokiai gėlei, kad net miegant lyg žibinto šviesa jame spinduliuoja rožės paveikslas… Ir nuvokiau, kad jis dar trapesnis. Žibintus reikia saugoti! Jie gali užgesti nuo vėjo pūstelėjimo…

Ir, šitaip žingsniuodamas, rytui brėkštant aptikau šulinį.

Antuanas de Sent-Egziuperi

Mažasis princas

dvidešimt trečias skyrius

- Laba diena,- tarė mažasis princas.
- Laba diena,- tarė prekiautojas.

Tai buvo prekiautojas, kuris pardavinėjo patobulintas piliules troškuliui malšinti. Nuryji vieną per savaitę ir nebenori gerti.

- Kodėl tu jas pardavinėji?- paklausė mažasis princas.
- Jos sutaupo labai daug laiko,- atsakė prekiautojas.- Žinovai apskaičiavo. Per savaitę susitaupo penkiasdešimt trys minutės.
- Ir ką žmonės daro su tom penkiasdešimt trim minutėm?
- Daro, ką tik nori…

Jeigu aš,- tarė sau mažasis princas,- turėčiau penkiasdešimt tris minutes laisvo laiko, tai nueičiau pamažu prie šaltinio…

Antuanas de Sent-Egziuperi

Mažasis princas

dvidešimt antras skyrius

- Laba diena,- tarė mažasis princas.
- Laba diena,- tarė iešmininkas.
- Ką tu čia veiki?- paklausė mažasis princas.
- Skirstau keleivius, vis po tūkstantį,- atsakė iešmininkas.- Išleidžiu traukinius, kurie juos veža čia į dešinę, čia į kairę.

Ir su spindinčiais žiburiais pradundėjo greitasis traukinys, virpindamas iešmininko būdelę.

- Jie labai skuba,- tarė mažasis princas.- Ko jie ieško?
- To nežino nė garvežio mašinistas,- tarė iešmininkas.

Ir pradundėjo priešinga linkme antras greitasis traukinys, tviskantis žiburiais.

- Jie jau grįžta?- paklausė mažasis princas.
- Čia ne tie patys,- atsakė iešmininkas.- Tai apsikeitimas.
- Jiems nepatiko ten, kur jie buvo?
- Niekuomet niekam nepatinka ten, kur jis yra,- atsakė iešmininkas.

Ir pradundėjo trečio šviesomis žėrinčio traukinio griausmas.

- Ar jie vejasi pirmuosius keleivius?- paklausė mažasis princas.
- Nieko jie nesiveja,- atsakė iešmininkas.- Miega ten sau viduje arba žiovauja. Tik vaikai žiūri, prispaudę nosis prie stiklų.
- Tik vaikai žino, ko jiems reikia,- tarė mažasis princas.- Jie kniūsiasi su skudurine lėle, ir ji pasidaro jiems labai brangi, o kai ją iš jų atima, jie verkia…
- Jiems gera,- tarė iešmininkas.

Antuanas de Sent-Egziuperi

Mažasis princas

dvidešimt pirmas skyrius

Tada pasirodė lapė.

- Laba diena,- tarė lapė.
- Laba diena,- mandagiai atsiliepė mažasis princas, bet atsisukęs nieko nepastebėjo.
- Aš čia,- pasigirdo balsas,- po obelimi…
- Kas tu tokia?- paklausė mažasis princas.- Tu labai daili…
- Aš esu lapė,- tarė lapė.
- Eik šen, pažaisime,- pasiūlė mažasis princas.- Man labai liūdna…
- Aš negaliu su tavim žaisti,- tarė lapė.- Aš neprijaukinta.
- A, atsiprašau,- tarė mažasis princas.

Bet pagalvojęs pridūrė:

- O kas yra prijaukinti?
- Tu ne iš čia,- tarė lapė.- Ko tu ieškai?
- Aš ieškau žmonių,- tarė mažasis princas.- Kas yra prijaukinti?
- Žmonės,- tarė lapė,- turi šautuvus ir medžioja. Tai gerokai varžo! Be to, jie laiko vištas. Jomis jie ir tesirūpina. Tu ieškai vištų?
- Ne, tarė mažasis princas.- Aš ieškau draugų. Kas yra prijaukinti?
- Tai jau seniai užmiršta sąvoka,- tarė lapė.- Tai reiškia užmegzti ryšius…
- Užmegzti ryšius?
- Žinoma,- tarė lapė.- Tu man dar esi berniukas, panašus į šimtą tūkstančių kitų berniukų. Ir tu man nereikalingas. Ir aš tau nereikalinga. Aš tau esu lapė, panaši į šimtą tūkstančių lapių. Bet jei tu mane prisijaukinsi, mudu būsime vienas kitam reikalingi. Tu man tada būsi vienintelis pasaulyje. Aš tau būsiu vienintelė pasaulyje.
- Pradedu suprasti,- tarė mažasis princas.- Yra viena tokia gėlė… Man rodos, kad ji mane prisijaukino…

- Galbūt,- tarė lapė.- Žemėje būna visokiausių dalykų…
- O, tai visai ne Žemėje,- tarė mažasis princas.

Lapė atrodė labai susidomėjusi.

- Kitoje planetoje?
- Taip.
- Ar toje planetoje yra medžiotojų?
- Ne.
- Tai įdomu! O vištų?
- Ne.
- Niekad nebūna viskas kaip reikia,- atsiduso lapė.

Tačiau ji grįžo prie savo minties.

- Mano gyvenimas labai neįvairus. Aš medžioju vištas, o žmonės medžioja mane. Visos vištos tarp savęs panašios, ir visi žmonės tarp savęs panašūs. Taigi man truputi nuobodu. Bet jei tu mane prisijaukinsi, mano gyvenimas nušvis lyg saulė. Aš pažinsiu tokį žingsnių garsą, kuris skirsis nuo visų kitų. Kiti žingsniai mane verčia lįsti į žemę. Tavo žingsniai mane išvadins lauk iš urvo kaip muzika. O be to, žiūrėk! Matai, ten – javų laukas? Duonos aš nevalgau. Iš javų man jokios naudos. Javų laukai man nieko neprimena. Ir tai liūdna! Bet tavo plaukai yra aukso spalvos. Taigi kaip bus puiku, kai tu mane prijaukinsi! Aukso spalvos javai man primins tave. Ir man bus malonu klausytis vėjo šiurenimo javuose…

Lapė nutilo ir, ilgai žiūrėjusi į mažajį princą, tarė:

- Prašau… prisijaukink mane!
- Labai norėčiau,- atsakė mažasis princas,- bet kad neturiu daug laiko. Reikia susirasti draugų ir susipažinti su daug visokių dalykų.
- Susipažinti gali tik su tais dalykais, kuriuos prisijaukini,- tarė lapė.- Žmonės neturi laiko ko nors pažinti. Jie nusiperka viską jau gatavą iš prekybininkų. Bet kadangi nėra prekybininkų, iš kurių būtų galima nusipirkti draugų, tai draugų žmonės ir neturi. Jei nori turėti draugą, prisijaukink mane!
- O kaip tai padaryti?- paklausė mažasis princas.
- Reikia būti kantriam,- tarė lapė.- Iš pradžių atsisėsi ant žolės, va šitaip, truputį toliau nuo manęs. Aš į tave žiūrėsiu akies krašteliu, ir tu nieko nesakysi. Kalba – nesusipratimų šaltinis. Bet tu galėsi kasdien atsisėsti vis arčiau…

Mažasis princas rytojaus dieną atėjo vėl.

- Geriau būtų buvę ateiti tą pat valandą,- tarė lapė.- Jei tu ateidinėsi, pavyzdžiui, ketvirtą valandą popiet, tai jau nuo trečios valandos aš imsiu jaustis laiminga. Kuo toliau, tuo laimingesnė aš jausiuos. Ketvirtą valandą jau pradėsiu jaudintis ir nerimauti: sužinosiu, kiek atsieina laimė! Jei tu ateidinėsi bet kada, tai niekad nežinosiu, kada man pasipuošti širdį. Reikia laikytis apeigų…
- Kas yra apeigos?
- Tai taip pat jau seniai užmiršta sąvoka,- tarė lapė.- Tokia, kurios dėka viena diena skiriasi nuo kitų dienų, viena valanda – nuo kitų valandų. Štai, pavyzdžiui, mano medžiotojai laikosi apeigų. Ketvirtadieniais jie šoka su kaimo merginomis. Todėl ketvirtadienis man – puiki diena. Nueinu iki pat vynuogyno. Jei medžiotojai šoktų bet kada, dienos būtų panašios viena į kitą, ir aš neturėčiau atostogų.

Taigi mažasis princas prisijaukino
lapę. Ir kada atėjo išsiskyrimo valanda, lapė tarė:

- Ak, aš verksiu!..
- Tu pati kalta,- tarė mažasis princas,- aš tau nelinkėjau nieko blogo, bet juk norėjai, kad tave prisijaukinčiau…
- Žinoma, norėjau,- tarė lapė.
- O sakai, verksi!- tarė mažasis princas.
- Žinoma, verksiu,- tarė lapė.
- Tai nieko nelaimėjai!
- Vis tiek laimėjau,- tarė lapė.- Sakiau, dėl javų spalvos…

Ir ji pridūrė:

- Nueik vėl pažiūrėti rožių. Suprasi, kad tavoji yra vienintelė pasaulyje. Paskui grįši su manim atsisveikinti, ir aš tau pasakysiu vieną paslaptį.

Mažasis princas nuėjo vėl pasižiūrėti rožių.

- Jūs visai nepanašios į mano rožę, jūs dar niekas,- tarė jis joms.- Nė vienas jūsų neprisijaukino, ir jūs nė vieno neprisijaukinote. Jūs tokios, kokia buvo mano lapė. Ji buvo lapė kaip ir šimtas tūkstančių kitų. Bet aš su ja susibičiuliavau, ir ji dabar yra vienintelė pasaulyje.

Ir rožės labai susidrovėjo.

- Jūs gražios, bet jūs tuščios,- kalbėjo jis toliau.- Dėl jūsų neverta mirti. Žinoma, apie mano rožę koks praeivis manytų, kad panaši į jus. Bet ji viena brangesnė už jus visas todėl, kad aš ją laisčiau. Todėl, kad ją apvožiau gaubtu. Todėl, kad ją atitvėriau širma. Todėl, kad nurankiojau nuo jos vikšrus, palikęs du ar tris, kad būtų peteliškių. Be to, klausydavausi, kaip ji skundžiasi, giriasi, o kartais net ir tyli. Todėl, kad tai mano rožė.

Ir, sugrįžęs prie lapės, jis tarė:

- Lik sveika…
- Lik sveikas,- tarė lapė.- Štai kokia mano paslaptis. Ji labai paprasta: matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis.
- Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis,- pakartojo mažasis princas, norėdamas geriau įsiminti.
- Tavo rožė tau tokia brangi todėl, kad tu jai paskyrei tiek laiko.
- Mano rožė man tokia brangi todėl…- pakartojo mažasis princas, norėdamas geriau įsiminti.
- Žmonės pamiršo šią tiesą,- tarė lapė.- Bet tu neturi jos pamiršti. Pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuo susibičiuliauji. Tu atsakingas už savo rožę…
- Aš atsakingas už savo rožę…- pakartojo mažasis princas, stengdamasis geriau įsiminti.

Antuanas de Sent-Egziuperi

Mažasis princas

dvidešimtas skyrius

Tačiau išėjo taip, kad mažasis princas, ilgai žygiavęs per smėlį, uolas ir sniegą, pagaliau atrado kelią. O visi keliai veda pas žmones.

- Laba diena,- tarė jis.

Prieš ji buvo daržas, pilnas žydinčių rožių.

- Laba diena,- tarė rožės.

Mažasis princas pasižiūrėjo į jas. Jos visos buvo panašios į jo gėlę.

- Kas jūs esate?- paklausė jis suglumęs.
- Mes rožės,- atsakė rožės.
- A!- ištarė mažasis princas…

Ir jis pasijuto didžiai nelaimingas. Jo gėlė jam pasakojo, kad esanti viena tokia visame pasaulyje. O štai jų yra penketas tūkstančių, visiškai tokių pat, viename darže!

Ji labai įširstų,- tarė jis sau, jei gautų tai pamatyti… Baisiai kosėtų ir apsimestų visai mirštanti, kad neapsijuoktų prieš mane. O aš turėčiau dėtis ją slaugąs, nes, norėdama ir mane nužeminti, ji iš tikrųjų mirtų…

Paskui jis vėl tarė sau: Maniau, kad esu toks turtingas – turiu vienintelę gėlę, o aš beturįs tik paprastą rožę. Su ja ir tais savo trimis ugnikalniais, kurių vienas galbūt jau amžinai užgesęs, esu ne kažin koks princas… Ir, atsigulęs į žolę, jis apsiverkė.

Ir,

Antuanas de Sent-Egziuperi

Mažasis princas

septynioliktas skyrius

Kai nori būti sąmojingas, kartais šiek tiek ir pameluoji. Kalbėdamas apie žibintininkus, pasakiau ne visą tiesą. Yra pavojaus, kad tie, kurie mūsų planetos nepažįsta, gali ją įsivaizduoti klaidingai. Žmonės užima Žemėje labai mažai vietos. Jei du milijardai Žemės gyventojų sustotų stati ir šiek tiek susispaustų, kaip mitinge, jie lengvai sutilptų dvidešimties mylių ilgio ir dvidešimties mylių pločio aikštėje. Žmoniją galima būtų sugrūsti į menkiausią Ramiojo vandenyno salelę.

Suaugę žmonės šiais jūsų žodžiais, žinoma, nepatikės. Jie vaizduojasi, kad užima daug vietos. Jų akimis žiūrint, jie – dideli, nelyginant baobabai. Todėl patarkite jiems paskaičiuoti. Jie garbina skaitmenis: jiems tai patiks. Tačiau patys galite negaišti su tuo uždaviniu. Jums to nereikia. Jūs pasitikite manimi.

Tagi mažasis princas atsidūrė Žemėje ir labai nustebo, nematydamas nė vieno žmogaus. Jis jau ėmė baimintis, kad gal bus patekęs ne į tą planetą, bet smėlyje sujudėjo kažkoks mėnulio spalvos žiedas.

- Laba naktis,- tarė mažasis princas.
- Laba naktis,- tarė gyvatė.
- Ant kokios planetos aš nukritau?- paklausė mažasis princas.
- Ant Žemės, į Afriką,- atsakė gyvatė.
- A!.. Tai Žemėje, matyt, nėra nė vieno žmogaus?
- Čia dykuma. Dykumose nėra žmonių. Žemė didelė,- tarė gyvatė.

Mažasis princas atsisėdo ant akmens ir pakėlė akis į dangų.

- Žvaigždės čia šviečia turbūt todėl,- tarė jis,- kad kiekvienas galėtų kada nors susirasti savo žvaigždę. Ana kur, žiūrėk, mano planeta. Ji lygiai ties mūsų galvomis… Bet kaip ji toli!
- Ji graži,- tarė gyvatė.- Ko tu čia atkeliavai?
- Aš nesutariu su viena gėle,- atsakė mažasis princas.
- A!- tarė gyvatė.

Ir jiedu nutilo.

- O kur žmonės?- pasiteiravo pagaliau mažasis princas.- Šioje dykumoje jautiesi truputį vienišas…
- Tarp žmonių irgi jautiesi vienišas,- tarė gyvatė.

Mažasis princas ilgai į ją žiūrėjo.

- Koks tu keistas gyvūnas,- tarė jis pagaliau.- Plonutis kaip pirštas…
- Bet aš galingesnė už karaliaus pirštą,- tarė gyvatė.

Mažasis princas nusišypsojo:

- Ne per daug tu galinga… neturi nė kojų… negali keliauti…
- Aš galiu tave nugabenti toliau negu laivas,- tarė gyvatė. Ji apsivyniojo lyg aukso apyrankė mažajam princui apie kulkšnį.
- Tą, kurį paliečiu, grąžinu į žemę, iš kurios jis kilęs,- kalbėjo ji toliau.- Bet tu esi tyras ir atvykai iš žvaigždės…

Mažasis princas nieko neatsakė.

- Gaila man tavęs, tokio silpno, šioje granito Žemėje. Galėsiu tau padėti kada nors, kai imsi per daug ilgėtis savo planetos. Ar galiu…
- O, aš puikiai suprantu,- tarė mažasis princas.- Bet kodėl tu visada kalbi mįslėmis?
- Aš jas visas išsprendžiu,- atsakė gyvatė.

Ir jiedu nutilo.

Antuanas de Sent-Egziuperi

Mažasis princas

šešioliktas skyrius

Tad septintoji planeta buvo Žemė.

Žemė – ne bet kokia planeta! Joje yra šimtas vienuolika karalių (įskaitant, žinoma, ir negrų karaliukus), septyni tūkstančiai geografų, devyni šimtai tūkstančių biznierių, septyni su puse milijono girtuoklių, trys šimtai vienuolika milijonų tuščiagarbių – maždaug apie du milijardus suaugusių žmonių. Kad galėtume įsivaizduoti, kokio didumo yra žemė, pasakysiu, jog, prieš išrandant elektrą, jos visuose šešiuose žemynuose reikėjo laikyti ištisą armiją žibintininkų – keturis šimtus šešiasdešimt du tūkstančius penkis šimtus vienuolika.

Žiūrint kiek toliau, įspūdis susidarydavo nepaprastas. Tos armijos judesiai buvo taip tiksliai suderinti kaip operos ir baleto. Iš pradžių būdavo eilė Naujosios Zelandijos ir Australijos žibintininkams. Uždegę žibintus, jie nueidavo miegoti. Tada ateidavo eilė Kinijos ir Sibiro žibintininkams. Po to jie irgi pasitraukdavo į užkulisį. Ateidavo Rusijos ir Indijos žibintininkų eilė. Paskui – Afrikos ir Europos. Paskui – Pietų Amerikos. Paskui – Šiaurės Amerikos. Ir niekad jie nesumaišydavo eilės, kuria kam reikėdavo įžengti į sceną. Įspūdis būdavo nepaprastas.

Tik vienintelis Šiaurės ašigalio žibintininkas ir jo draugas, vienintelis Pietų ašigalio žibintininkas, gyveno sau dyki ir be rūpesčių: jie dirbdavo dusyk per metus.

Antuanas de Sent-Egziuperi

Mažasis princas

penkioliktas skyrius

Šeštoji planeta buvo dešimt kartų didesnė. Joje gyveno vienas senas ponas, kuris rašė didžiules knygas.

- Še tau! Tyrinėtojas!- sušuko jis, pamatęs mažajį princą.

Mažasis princas atsisėdo ant stalo, norėdamas truputį atsipūsti. Juk jis buvo jau tiek keliavęs!

- Iš kur atvyksti?- tarė jam senasis ponas.
- Kas ta didelė knyga?- paklausė mažasis princas.- Ką jūs čia veikiate?
- Aš esu geografas,- atsakė senasis ponas.
- Kas yra geografas?
- Tai mokslininkas, kuris žino, kur yra jūros, upės, miestai, kalnai ir dykumos.
- Tai labai įdomu,- tarė mažasis princas.- Štai kur pagaliau tikras darbas!- Ir jis pasidairė po geografo planetą. Dar niekad nebuvo matęs tokios didingos planetos.

- Labai graži ta jūsų planeta. Ar joje yra vandenynų?
- Negaliu žinoti,- tarė geografas.
- A! (Mažasis princas nusivylė.) O kalnų?
- Negaliu žinoti,- tarė geografas.
- O miestų, upių, dykumų?
- Irgi negaliu žinoti,- tarė geografas.
- Bet juk jūs geografas.
- Taip, tiesa,- tarė geografas,- bet aš ne tyrinėtojas. Tyrinėtojų visai neturiu. Juk neis pats geografas skaičiuoti miestų, upių, kalnų, jūrų, vandenynų ir dykumų. Geografas – pernelyg orus asmuo, kad visur vaikštinėtų. Jis neišeina iš savo kabineto. Bet jame priiminėja tyrinėtojus. Išklausinėja juos ir užrašo jų atsiminimus. Ir, jei kurio nors atsiminimai jam atrodo įdomūs, geografas paveda surinkti žinias apie tyrinėtojo dorumą.
- O kodėl?
- Todėl, kad jei tyrinėtojas būtų melagis, jis sukeltų geografijos knygose tikras katastrofas. Taip pat ir tyrinėtojas, kuris daug gertų.
- O kodėl?- tarė mažasis princas.
- Todėl, kad girtiems visi daiktai atrodo dvigubi. Taigi geografas pažymėtų, kad yra du kalnai, kur tėra vienas.
- Aš žinau žmogų,- tarė mažasis princas,- kuris būtų blogas tyrinėtojas.
- Gali būti. Taigi, jei tyrinėtojo dora pasirodo esanti gera, surenkamos žinios apie jo atradimą.
- Kas nors nuvyksta jo pažiūrėti?
- Ne. Tai būtų per daug keblu. Bet iš tyrinėtojo pareikalaujama, kad pateiktų įrodymus. Jei jis, pavyzdžiui, atranda didelį kalną, reikalaujama, kad pristatytų iš jo didelių akmenų.

Geografas staiga susijaudino.

- Bet atvykęs iš toli! Tu – tyrinėtojas! Aprašysi man savo planetą.

Ir geografas, atsiskleidęs užrašų knygą, pasidrožė pieštuką. Tyrinėtojų pasakojimai iš pradžių užrašomi pieštuku. Rašalu jie įrašomi tada, kai tyrinėtojas pateikia įrodymus.

- Na?- Tarė geografas.
- O mano planetoje,- tarė mažasis princas,- nelabai įdomu, viskas labai maža. Turiu tris ugnikalnius. Du veikiančius ugnikalnius ir vieną užgesusį. Bet atsarga gėdos nedaro.
- Atsarga gėdos nedaro,- patvirtino geografas.
- Turiu dar ir gėlę.
- Gėlių neužrašinėjame,- tarė geografas.
- O kodėl? Jos – visų gražiausios!
- Todėl, kad gėlės – trumpalaikės.
- Ką reiškia trumpalaikės?
- Geografijos knygos,- tarė geografas,- yra vertingiausios iš visų knygų. Jos niekada nepasensta. Labai reta, kad kalnas pakeistų savo buvimo vietą. Labai reta, kad vandenynas liktų be vandens. Mes aprašome amžinus dalykus…
- Bet juk užgesę ugnikalniai gali vėl pradėti veikti,- pertraukė mažasis princas.- Ką reiškia trumpalaikės?
- Ar ugnikalniai užgesę, ar vėl pradėję veikti, mums tai vis tiek,- tarė geografas.- Mums svarbu kalnas. Jis nekeičia savo vietos.
- O ką reiškia trumpalaikės?- vėl paklausė mažasis princas, kuris niekad savo gyvenime neužmiršdavo, ko klausęs.
- Tai reiškia: kuriam skirta netrukus pranykti.
- Mano gėlei skirta netrukus pranykti?
- Žinoma.

Mano gėlė yra trumpalaikė,- tarė sau mažasis princas,- ir ji turi tik keturis dyglius apsiginti nuo pasaulio! O aš ją palikau namie vienui vieną!

Pirmą kartą jį apėmė gailesys. Bet jis susivaldė.

- Ką jūs man patariate aplankyti?- paklausė jis.
- Planetą Žemę,- atsakė geografas.- Ji turi gerą vardą…

Ir mažasis princas nuėjo, galvodamas apie savo gėlę.

Antuanas de Sent-Egziuperi

Mažasis princas

keturioliktas skyrius

Penktoji planeta buvo labai įdomi. Ji iš visų mažiausia. Joje išsitenka tik gatvės žibintas ir jo uždegėjęs – žibintininkas. Mažasis princas negalėjo suprasti, kam reikalingas gatvės žibintas ir žibintininkas kažkur dangaus skliaute, planetoje, kurioje nebuvo nei namų, nei gyventojų. Tačiau jis tarė pats sau:

- Tas žmogus gal ir tikrai išdarinėja nesąmones. Bet jo nesąmonės – ne didesnės negu karaliaus, tuščiagarbio, biznieriaus ir girtuoklio. Jo darbe bent yra šiokia tokia prasmė. Kai jis uždega žibintą, atrodo, gimsta dar viena žvaigždelė ar gėlelė. Kai užgesina žibintą – užmigdo žvaigždę ar gėlę. Toks darbas labai gražus. Tai iš tikrųjų naudinga, nes gražu.

Atsidūręs planetoje, jis pagarbiai pasveikino žibintininką.

- Laba diena. Kodėl tu dabar užgesinai tą gatvės žibintą?
- Taip nustatyta,- atsakė žibintininkas.- Labas rytas.
- Kas nustatyta?
- Užgesinti gatvės žibintą. Labas vakaras.

Ir jis vėl uždegė žibintą.

- O kodėl tu jį dabar uždegei?
- Taip nustatyta.
- Nieko nesuprantu,- tarė mažasis princas.
- Nėra čia ko nesuprasti,- tarė žibintininkas.- Kas nustatyta, tas nustatyta.- Labas rytas.

Ir jis užgesino gatvės žibintą.

Paskui raudona languota nosine nusišluostė kaktą.

- Mano darbas – tiesiog baisus. Kadaise jis buvo dar nieko. Rytą užgesindavau ir vakare uždegdavau. Likusią dienos dalį galėdavau ilsėtis, o likusią nakties dalį – miegoti…
- O paskui nuostatai pasikeitė?
- Nuostatai nepasikeitė,- tarė žibintininkas.- Čia ir yra visa velniava! Planeta ėmė suktis kas metai vis greičiau, o nuostatai nepasikeitė!
- Na ir?..- tarė mažasis princas.
- Na ir dabar, kai ji apsisuka vieną kartą per minutę, man nėra nė sekundės poilsio. Uždegu ir užgesinu kartą per minutę!
- Tai juokinga! Dienos tavo šalyje trunka vieną minutę!
- Visai nejuokinga,- tarė žibintininkas.- Štai jau visas mėnuo, kai mudu kalbamės.
- Visas mėnuo?
- Taip. Trisdešimt minučių. Trisdešimt dienų! Labas vakaras.

Ir jis vėl uždegė savo žibintą.

Mažasis princas žiūrėjo į jį, ir jam patiko tas žibintininkas, taip tiksliai laikąsis nuostatų. Jis prisiminė, kaip kadaise pats ieškodavo saulėlydžio, patraukdamas kėdę. Jis panoro padėti savo draugui.

- Klausyk… aš žinau, kaip tu gali pailsėti, kada norėsi…
- Aš visada noriu,- tarė žibintininkas.

Mat žmogus gali būti ir labai tikslus, ir kartu – tinginys.

Mažasis princas kalbėjo toliau:

- Tavo planeta tokia mažutė, kad tu gali, tris žingsnius žengęs, ją visą apeiti. Reikia tik eiti ne per greitai, kad vis liktum saulėje. Taigi, kai užsimanysi pailsėti, pradėk eiti… ir diena truks tiek, kiek tu norėsi.
- Menka man iš to nauda,- tarė žibintininkas.- Labiausiai gyvenime man patinka miegoti.
- Tai nieko neišeina,- tarė mažasis princas.
- Tai nieko neišeina,- tarė žibintininkas.- Labas rytas.

Ir jis užgesino žibintą.

Šitą,- tarė sau mažasis princas, keliaudamas toliau,- šitą visi kiti nieku laikytų: ir karalius, ir tuščiagarbis, ir girtuoklis, ir biznierius. O jis tik vienas man neatrodo juokingas, gal todėl, kad rūpinasi kuo kitu, o ne pačiu savimi.

Jis apgailestaudamas atsiduso ir pridūrė pats sau: Šitas – vienintelis, su kuriuo būčiau galėjęs susidraugauti. Bet jo planeta – tikrai per maža. Dviem nėra vietos…

Mažasis princas nedrįso prisipažinti, jog su šia palaiminga planeta jam buvo gaila skirtis daugiausia dėl to, kad per parą joje būdavo tūkstantis keturi šimtai keturiasdešimt saulėlydžių!

Antuanas de Sent-Egziuperi

Mažasis princas

tryliktas skyrius

Ketvirtoji planeta priklausė biznieriui. Šis žmogus taip neturėjo laiko, kad, atvykus mažajam princui, net galvos nepakėlė.

- Laba diena,- tarė jam šis.- Jūsų cigaretė užgeso.
- Trys ir du – penki. Penki ir septyni – dvylika. Dvylika ir trys – penkiolika. Labas! Penkiolika ir septyni – dvidešimt du. Dvidešimt du ir šeši – dvidešimt aštuoni. Neturiu kada jos uždegti. Dvidešimt šeši ir penki – trisdešimt vienas! Fu! Taigi iš viso – penki šimtai vienas milijonas šeši šimtai dvidešimt du tūkstančiai septyni šimtai trisdešimt vienas.
- Ko penki šimtai milijonų?
- A? Tai tu dar čia? Penki šimtai vienas milijonas… jau nebežinau ko… Tiek turiu darbo! Aš – rimtas žmogus, niekais neužsiimu! Du ir penki – septyni…

- Ko penki šimtai vienas milijonas?- pakartojo mažasis princas, kuris niekad savo gyvenime neužmiršdavo, ko klausęs.

Biznierius pakėlė galvą.

- Per penkiasdešimt ketverius metus, kai gyvenu šioje planetoje, buvau sutrukdytas tik tris kartus. Pirmą kartą, prieš dvidešimt penkerius metus,- karkvabalio, patekusio čia dievai žino iš kur. Jis kėlė baisiausią triukšmą, ir aš padariau keturias sudėties klaidas. Antrą kartą – tai buvo prieš vienuolika metų – man sutrukdė reumato priepuolis. Aš per mažai judu. Neturiu laiko valkiotis. Esu rimtas žmogus. Trečią kartą… štai dabar. Taigi, sakiau, penki šimtai vienas milijonas…
- Ko milijonas?

Biznierius suprato, kad tikėtis ramybės – bergždžia.

- Milijonas tų smulkių daiktelių, kurie kartais matyti danguje.
- Musių?
- Ne, kur tau, smulkių daiktelių, kurie žiba.
- Bičių.
- Ne, kur tau. Smulkių, kaip sidabras spindinčių daiktelių, į kuriuos žiūrėdami svajoja dykaduoniai. Bet aš – rimtas žmogus. Aš neturiu kada svajoti.
- A! Žvaigždės.
- Taip, teisingai. Žvaigždės.
- Ir ką tu darai su tais penkiais šimtais milijonų žvaigždžių?
- Penki šimtai vienas milijonas šeši šimtai dvidešimt du tūkstančiai septyni šimtai trisdešimt viena. Aš – rimtas žmogus, mėgstu tikslumą.
- Ir ką tu darai su tomis žvaigždėmis?
- Ką aš su jomis darau?
- Taip?
- Nieko. Aš jas turiu.
- Tu turi žvaigždes?
- Taip.
- Bet kad aš jau mačiau karalių, kuris…
- Karaliai neturi. Jie tik kam nors viešpatauja. Tai didelis skirtumas.
- O kas tau iš to, kad tu turi žvaigždes?
- O tas, kad esu turtingas.
- O kas iš to, kad esi turtingas?
- O tas, kad galiu nupirkti kitų žvaigždžių, jeigu jų kas nors randa.

Šitas,- tarė sau mažasis princas,- galvoja beveik kaip anas girtuoklis.

Tačiau jis pateikė dar klausimų:

- Kaip galima turėti žvaigždes?
- O kieno jos yra?- irzliai paklausė biznierius.
- Aš nežinau. Niekieno.
- Tada jos mano, nes man pirmam tai atėjo į galvą.
- Ir to užtenka?
- Aiškus daiktas. Jei tu randi deimantą, kuris niekam nepriklauso, jis yra tavo. Jei randi salą, kuri niekam nepriklauso, ji yra tavo. Jei tau pirmam kyla kokia gera mintis, tu ją užpatentuoji, ji yra tavo. O aš turiu žvaigždes todėl, kad niekam ligi manęs nebuvo atėję į galvą jas turėti.
- Čia tai tiesa,- tarė mažasis princas.- O ką tu su jomis darai?
- Aš jas valdau. Aš jas suskaičiuoju ir perskaičiuoju. Tai sunkus darbas. Bet aš – rimtas žmogus.

Mažasis princas dar nebuvo patenkintas.

- Jei aš turiu šaliką, galiu jį užsidėti ant kaklo ir su juo vaikščioti. Jei turiu gėlę, galiu savo gėlę nuskinti ir nusinešti. O tu juk negali nusinešti žvaigždžių!
- Ne, bet aš galiu jas padėti į banką.
- Ką tai reiškia?
- Tai reiškia, kad užrašau ant popierėlio savo žvaigždžių skaičių. O paskui įdedu tą popierėlį į stalčių ir užrakinu.
- Ir viskas?
- To užtenka!

Įdomu,- pagalvojo mažasis princas.- Tai gana poetiška. Bet nelabai rimta.

Mažasis princas rimtus dalykus vaizdavosi kitaip negu suaugę žmonės.

- Aš,- pasakė jis,- turiu gėlę, kurią kasdien laistau. Turiu tris ugnikalnius, kuriuos kas savaitė išvalau. Valau net tuos, kurie užgesę. Juk atsarga gėdos nedaro. Taigi naudinga ir mano ugnikalniams, naudinga ir mano gėlei, kad aš juos turiu. Bet iš tavęs žvaigždėms nėra jokios naudos…

Biznierius išsižiojo, bet nesumetė, ką atsakyti, ir mažasis princas nuėjo savo keliu.

- Suaugę žmonės tikrai kažkokie ypatingi,- tarė jis sau, toliau keliaudamas.

Antuanas de Sent-Egziuperi

Mažasis princas

dvyliktas skyrius

Kitoje planetoje gyveno girtuoklis. Apsilankymas pas jį buvo labai trumpas, tačiau mažąjį princą baisiai sujaudino.

- Ką tu čia veiki?- tarė jis girtuokliui, kurį rado tylomis kiūtantį prie daugybės tuščių ir pilnų butelių.
- Geriu,- atsakė girtuoklis niūriai.
- Kodėl tu geri?- paklausė mažasis princas.
- Kad užmirščiau,- atsakė girtuoklis.
- Kad užmirštum ką?- pasiteiravo mažasis princas, kuriam jis jau kėlė pasigailėjimą.

Girtuoklis

- Kad užmirščiau, jog man gėda,- prisipažino girtuoklis, nuleisdamas galvą.
- Gėda ko?- kamantinėjo jį mažasis princas, kurį ėmė noras jam padėti.
- Gėda gerti!- užbaigė girtuoklis ir daugiau nieko nebepasakė.

Mažasis princas suglumęs nuėjo toliau.

- Suaugę žmonės iš tikrųjų labai keisti,- kalbėjo jis pats sau, leisdamasis vėl į kelionę.

Antuanas de Sent-Egziuperi

Mažasis princas

venuoliktas skyrius

Antroje planetoje gyveno tuščiagarbis.

- Aha! Aha! Štai beatsilankąs garbintojas!- sušuko tuščiagarbis, vos tik pamatęs mažąjį princą.

Mat tuščiagarbiams kiti žmonės yra jų garbintojai.

- Laba diena,- tarė mažasis princas.- Kokia keista jūsų skrybėlė.
- Ji gera sveikinti,- atsakė jam tuščiagarbis.- Sveikinti, kai man keliamos ovacijos. Deja, čia niekada niekas neužklysta.
- Šit kaip?- tarė mažasis princas, nieko nesupratęs.
- Paplok rankomis,- patarė tuščiagarbis.

Mažasis princas paplojo rankomis. Tuščiagarbis kukliai pasisveikino, kilstelėdamas skrybėlę.

Čia dar įdomiau negu pas karalių,- tarė sau mažasis princas. Ir jis vėl ėmė ploti rankomis. Tuščiagarbis vėl pasisveikino, kilstelėdmas skrybėlę.

Po penkių minučių mažasis princas jautėsi pavargęs nuo šio vienodo žaidimo.

- O ką reikia daryti,- paklausė jis,- kad skrybėlė nukristų?

Bet tuščiagarbis neišgirdo jo klausimo. Tuščiagarbiai visada girdi tik pagyrimus.

- Ar tu iš tikrųjų mane labai garbini?- paklausė jis mažąjį princą.
- O ką reiškia garbinti?
- Garbinti reiškia pripažinti, kad aš esu gražiausias, geriausiai apsirengęs, turtingiausias ir protingiausias žmogus visoje planetoje.
- Bet juk tu esi vienas savo planetoje!
- Būk toks malonus – garbink mane vis tiek.
- Garbinu tave,- tarė mažasis princas, truputį gūžtelėjęs pečiais.- Bet kas tau iš to?

Ir mažasis princas nuėjo sau.

- Tie suaugę žmonės tikrai nei šiokie, nei tokie,- tarė jis pats sau, vėl leisdamasis į kelionę.