Nauja antklodė – 5 litai, elektrinis šildytuvas – 10 litų. Taip pigiai šiuos daiktus pardavinėja kai kurie Telšių gyventojai, rašoma dienraštyje „Lietuvos rytas“. Antklodės bei šildytuvai žmonėms buvo dalijami veltui, kai dėl šilumos trasos avarijos jų būstus sukaustė šaltis. Apie tokią prekybą pirmiausia išgirdo Telšių socialiniai darbuotojai. Po netikėtos avarijos šilumos trasoje sausio 20-ąją jie naktimis vežiojo šiltas antklodes ir elektrinius šildytuvus šąlantiems daugiabučių gyventojams. Daugiausia paramos pasiūlyta vargingai gyvenantiems Žemaitės gatvės bendrabučio žmonėms. Daugelis jų – socialiai remtini ar asocialūs.
„Lietuvos ryto“ žurnalistė trečiadienį apsilankė šiame bendrabutyje. Tamsiame, dvokiančiame koridoriuje sutikta moteris atviravo, kad ieškoti pigaus pirkinio atėjau per vėlai. „Daug buvo pardavinėjančių tą labdarą. Juk girtuokliams nei antklodžių, nei šildytuvų nereikia. Bet jie mokėjo išsireikalauti daiktų. Daugelis labdarą iškart pragėrė. Antklodes mainė į butelį, už šildytuvą prašė 10 litų. Dabar kažin ar rasite, kas parduotų. Jei labai reikia, ateikite pavasarį. Tada čia tikrai bus pigių šildytuvų“, – kalbėjo bendrabučio gyventoja.
Kiek ir kam atiteko savivaldybės ir šilumą Telšiams tiekiančios bendrovės „Litesko“ paramos, buvo apskaičiuota Tiktai šią savaitę. Tada ir paaiškėjo apgaulė: Žemaitės gatvės bendrabučio gyventojams išdalyta itin daug antklodžių ir šildytuvų. Tuo tarpu šąlantiems tūkstančiams gyventojų kelių šimtų šildytuvų ir antklodžių, socialinių darbuotojų teigimu, nepakako. OMNI naujienos, 2006 02 02
]]>Buvęs Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas neseniai Rusijos spaudoje viešai pabandė atkreipti visuomenės dėmesį į itin opią Rusijos problemą – masinę girtuoklystę ir su tuo susijusią Rusijos degradaciją. Lietuvoje ši problema ne mažiau aktuali, tačiau apie ją aukšti pareigūnai šneka nedaug ir nenoriai – gal dėl to, kad ir pačiose mūsų valdžios viršūnėlėse esama nemažai šios ligos apraiškų. Užtektų prisiminti Maišiagalos memorandumą, kai po medžioklės pirtelėje buvo gan svaigiai pasirašyti įvairūs valstybiniai dokumentai…
Kodėl Lietuvoje taip masiškai geriama – ar tai okupacijos pasekmė ar girtuokliais buvome ir iki Sovietų okupacijos? Prisiminus vyskupo M.Valančiaus pastangas kovoti su šiuo reiškiniu, galima teigti, kad tai, deja, yra lyg ir lietuvių istorinis paveldas…
Lietuvoje daugelis žmonių geria be saiko, nes jaučiasi labai nelaimingi, niekam nereikalingi, nepastebėti ir neįvertinti. O prisigėrę lietuviai dažniausiai žudosi. Mintimis ir darbais. Arba rašo liūdną poeziją, kuria liūdnas dainas, stengiasi užsimiršti degtinėje bei kitose, kitur esančio geresnio gyvenimo iliuzijose. Humoristų Lietuvoje vos vienas kitas, o ir tas pats labai liūdnas…
Gruzijoje, Čekijoje, Ispanijoje, Italijoje, Prancūzijoje daugelis žmonių irgi nemažai išgeria, bet šitaip masiškai nesižudo. Skaito nuo vaikystės visokius savo šveikus, don kichotus ir linksmai gyvena. O mes skaitome savo „Kliudžiau“, „Brisiaus galą“ ar kokį „Lietuvos rytą“ ir graužiamės it kokie graužtukai nelaimingi…
Jeigu palygintume žmonių gėrimo būdą Lietuvoje ir ne Lietuvoje, pamatytume, kad užsieniuose žmonės dažniausiai geria tik bendram gyvenimo linksmumui, “tonusui” palaikyti. Tiesa – pasitaiko pasaulyje ir tokių išvis, sakytume, keistų (musulmoniškų, judaistiškų ar budistiškų) tradicijų, kur dauguma žmonių negeria praktiškai nė lašo, nes jiems tiesiog labiau patinka blaivios, aiškios ir šviesios mintys. Taigi – nelygu kokios tradicijos…
Nelengva suprasti viso šio girto lietuviško liūdnumo priežastis. Juk girtuokliavimas, kaip ir narkotikai – tai tik pasekmė, tik voties viršūnėlė, o pats girtavimo ir žudimosi epicentras yra giliai po oda – mūsų smegenyse, širdyje… Šia prasme – analizuojant lietuvių nacionalinį charakterį – galima būtų pasakyti, kad dauguma lietuvių pagal galvojimo būdą yra chroniški alkoholikai. Net nesvarbu – ar jie geria, ar negeria nė lašo, ar geria kasdien, ar tik savaitgaliais… Pats lietuvio galvojimo būdas yra girtuokliškas.
Taigi – kas yra būdinga girtuokliui ir ką platesniu masteliu galėtume pritaikyti visai tautai. Keli požymiai:
1. Gailestis sau. Bene tiksliausiai šią būklę yra aprašęs Marcelijus Martinaitis garsiojoje V.Kernagio išpopuliarintoje baladėje apie Žuvelį. Baladės personažui, jeigu atsimenate, viskas buvo beveik gerai, kol kartą Dievas nepaprašė paskolint gražios velveto kepurės. O kai paprašė, tai Žuvelis iškart apsiverkė, nes jam „baisiai pagailo savęs, dainuojančio šitaip gražiai“… Žuvelis – tai tipiškas lietuvis – jautrus, savanaudiškas, nelinkęs kepure pasidalinti net su Dievu. Ir nuolat savęs besigailintis.
2. Ieškojimas kaltų. Tai antra tipiška girtuoklio savybė – kuris kiaurą dieną gali jums aiškinti, kad jis geriąs dėl to, kad žmona… Dėl to, kad darbdavys… Dėl to, kad Lietuvos valdžia… T.y. – tai neveiksnus pilietis, kuriam tiesiog būtina turėti atpirkimo ožį, kad galėtų kaip nors savąjį nieko neveikimą pateisinti. Nes kitaip gi reikėtų eiti dirbti, mokytis, stengtis, o tai nėra pats maloniausias užsiėmimas…
3. Nenoras pasikeisti. Kurtas Vonegutas vienam ironiškam savo romane nupaišė antkapinį paminklą su užrašu „Jis stengėsi“. Autorius nupaišė vieno nevykėlio žmogelio gyvenimo metaforą, kuris visą gyvenimą stengėsi, bet iš to stengimosi nieko neišėjo. Tačiau tūlam lietuviui dažnai net ir tokio paminkliuko nepastatytum, nes jis „net nesistengė“.
4. Nesugebėjimas mylėti. Tai galbūt ir yra esminė priežastis, dėl kurios yra geriama, gailimasi savęs, ieškoma kaltų ir žudomasi. Vaikystėje nemylėtas ir nereikalingu šeimoje jautęsis žmogus dažnai paskui ir pats nebesugeba mylėti, o desperatiškai užprogramuota jo pasąmonė reikalauja, kad tik jis pats būtų visais būdais mylimas, kad bent taip jam būtų kompensuojama vaikystėje patirta skriauda. Alkoholis sukuria pilnatvės iliuziją, tai yra savotiškas meilės protezas… Tai vadinamoji Mėnulio meilė – kai objektas pats aplinkos nešildo, o tik reikalauja šilumos iš kitų objektų…
Beje, kalbėti apie meilę, kaip ir apie Dievą – komplikuota, nes niekas gerai nežino, kas tai yra iš tikrųjų. Pirmiausia reikėtų pabandyti susitarti dėl paties termino. Vienam meilė – tai sugebėjimas aukotis, rūpintis, pastebėti kitą, užjausti ir t.t. Antram meilė – tai meilė sau, savo mintims ir kūnui, savo aplinkai. Trečiam meilė – tai darbinio gyvulio ar seksualinio partnerio turėjimas. Dar kitam – gražaus žaislo įsigijimas ir pažaidimas. Ir nederėtų kritikuoti, kad vieno kurio nors žmogaus meilė geresnė, meilesnė, o kito blogesnė. Ji tiesiog yra, arba ne. Ji kaip Saulė – arba šildo atvirai, arba tūno už debesų dar neišlindusi…
Ką daryti, kad būtų kitaip? Pradėti keistis. Pradėti nuo savęs – ne nuo kaimyno, o nuo savęs. Pradėti mylėti, nebeteisti, nebeskirstyti žmonių į gerus ir blogus… Skulptorius Vilius Orvydas kalbėjo šitaip: „Žmogus turėtų paprasčiausiai gyventi pastovioj malonės būsenoj. Nieko neturėtų nei teigti, nei neigti. Nes nieko nėra nei prasta, nei gera… Reikia tik nevaidinti kokios nors rolės ir neužimti Aukščiausiojo teisėjo vietos. Pirmiausia turi turėt Tikėjimą, o viskas kitkas bus Tau duota.“
O gal lietuviškas alkoholizmas kyla iš neadekvataus pasaulio suvokimo – iš perdėto savęs garbinimo arba niekinimo. Arba mes esam didvyrių tauta nuo Baltijos jūros iki Juodosios, o visiems lenkams, rusams, žydams – tik slėptis… Arba mes – nevykėliai, o va lenkai, žydai, rusai – jie tai kitokie, jiems tai sekasi… Čia irgi yra kažkoks neteisingas, iškreiptas genetinis kodas, nepilnavertiškumas, kuriuo kartais spekuliuoja mūsų žiniasklaida, dergdama visa, kas lietuviška arba iškeldama vien kriminalinį ar kokį kitą negatyvų aspektą…
Iš tikrųjų – mes esam puiki tauta, tokia pat puiki, kaip ir lenkai, rusai ar žydai. Galėtume būti dar gražesni, jei meilės jausmas mumyse būtų dar didesnis. Tuo jausmo didumu galėtume konkuruoti su lenkais, žydais, rusais ir amerikonais. Bet tam reikia savęs nepervertinti ir nesumenkinti. Yra tokia auksinė Aukso vidurio taisykle – geriausia yra tai, kas išbalansuota, kas per vidurį. Prisimenant Budą – jei stygą pertempsi, ji nutruks… Jei per daug atleisi – neskambės… Lietuvi, būk truputį įtempta styga!!! Nepersitempk ir neatsipalaiduok kaip koks „šniūras“. Nebijok būti per vidurį, nebijok būti vidutinybe!!! Vėl norisi cituoti Vilių Orvydą: „Na, aš nieko iš savęs nenoriu. Noriu tebūt balta dėmė. Beje – aš nemanau, kad aš esu skulptorius. Aš noriu būti žmogum… Kad ir klystantis – kad suprasčiau, kam gyvenu… Čia ne aš tedarau, čia Aukščiausiasis daro per mane. Aš tik bandau Jam netrukdyti, svarbiausias mano tikslas – netrukdyti. Bet tai yra labai sudėtinga. Sudėtinga ir tiesiog numarinti tą senąjį “aš”, kad nebebūtų savimeilės, nebūtų egoizmo… Tie žodžiai, kuriuos aš pasakiau – labai bejėgiai yra. Čia daugiau pasąmonėje kažkas veikia. Būtina pilnai atsiduoti Aukščiausiojo veiklai – kad būtum švarus instrumentas.”
Grįžkime vėl prie lietuviškojo dvasinio alkoholizmo – kaip jį pagydyti? O gydomas jis, deja, labai sunkiai. Veiksmingiausias pasaulyje išrastas metodas – anoniminių alkoholikų draugija, kuri šią problemą sprendžia meilės ir atvirumo pagrindu – pasitikint kitais nelaimės ištiktaisiais, žinant, kad ir jie tavim pasitiki, kad jie bet kada tave išklausys ir supras.
Taip naikinamas alkoholikų vienišumas ir kaltės jausmas – jie susiranda draugų, bendraminčių, pasijunta mylimi ir pradeda sveikti. (Bavarijoje neseniai atidaryta psichologinė klinika, kur alkoholikai gydomi meile – sako, kad pasveikimas beveik šimtaprocentinis. Žmogus per dvi savaites yra taip atmylimas, kad jo ląstelės ir pasąmonė paprasčiausia užmiršta kaip jaustis nelaimingu ir nemylimu.)
Gal reikėtų Lietuvoje įsteigti anoniminių lietuvių draugiją ar kliniką, kad paskambinęs bet kuriuo paros metu galėtum su kitu anoniminiu lietuviu pasikalbėti ir jam pasiguosti. O gatvėje sutikęs kokį nors, kad ir pirmą kartą matomą anoniminį lietuvį, džiaugtumeis jo artumu, džiaugtumeis, kad jis dar gyvas ir vaikšto Lietuvos gatvėmis. Ir stengtumeisi jam padėti visom išgalėm, naudodamas visą turimą savo išsivadavimo iš lietuviško alkoholizmo patirtį…
Beje, yra ir dar viena taisyklė, kurios laikytis siūlo anoniminių alkoholikų draugijos įstatai – alkoholikų negalima gailėtis, jų alkoholizmo atkryčiams neturi būti pakantumo – tegu kuo greičiau pasiekia dugną ir tada ima kapstytis patys. Kaip? Ogi pasiremdami vien tik SAVO PATIES noru išsikapstyti… Pritaikius šią taisyklę Lietuvai – gal prieš prisikeliant dvasioje, pirma reikėtų dar giliau nusiristi į tautinį pyktį ir pagiežą, į susvetimėjimą, savanaudiškumą ir pasišlykštėjimą savim… Paradoksas – bet bent šia prasme bulvariška, dažniau viską pro tamsius akinius matanti Lietuvos žiniasklaida atlieka nuostabią misiją – skubiu žingsneliu veda lietuvius iki jų liepto galo. Liepto gale, aišku, yra galimybė nuskęsti, bet yra galimybė ir išplaukti. O tai tikrai geriau už stovėjimą vidury supuvusio tilto, žiūrint į pro šalį plaukiančius laivus ir griežiant pavydo dantimis…
P.S. Visa žodžio, minties magija yra tokia – pirma idėja, o tik paskui kūnas. Kai daug žmonių turi vieną idėją, tai anksčiau ar vėliau ji realizuojasi, žodis virsta kūnu. Tai ir vadinama idealizmu – kai didžioji Lietuvos žmonių dalis norėjo nepriklausomybės, apie ją svajojo – ji įvyko. Dabar derėtų pasvajoti apie dvasinį pasveikimą, savo gražumo ir pilnatvės pajutimą. Jeigu atsiras idėja, kad gyvenimas gali būti (ar net dabar jau yra) puikus, tai taip ir bus… DELFI, 2005 balandžio 12 d.
]]>Merilin Monro yra sakiusi: “Ne piniguose laimė, o pirkiniuose”. Šiandien psichologai jau kalba apie naują ligą – pirkimo maniją. Pagrindinis ligos požymis – nuolatinis prisipirkimas visiškai nereikalingų daiktų, kada svarbiausia ne prekės, o pats pirkimo procesas. Nekontroliuojamas poreikis pirkti – tai dar viena priklausomybių rūšis, problema, panaši į alkoholizmą ar narkomaniją. “Krautuvinės neurozės” aukoms įėjus į parduotuvę staiga padažnėja pulsas, išpila prakaitas, juos apima nervinis drebulys, gali atsirasti net skrandžio spazmų.
Priešingai, negu paprastai manoma, dažniausiai pirkimo manija serga vyrai. Jie perka įvairius daiktus, norėdami sukurti sau ir savo šeimai įvaizdį. Brangūs automobiliai, naujoviški elektros prietaisai, motorinės valtys, palydovines antenos – visa tai, kad patenkintų vyro savimeilę, dažniausiai tais daiktais net nesinaudojama. Moterys, sergančios pirkimo manija, dažniausiai apsiriboja drabužiais, avalyne, namų apyvokos daiktais, kosmetika, gėlėmis. Kenčiantys nuo pirkimo manijos tiek vyrai, tiek moterys nuolat prisiperka kalnus maisto. Tuo tarpu A. Bagdonas sako, kad besaikis pirkimas dažniausiai būna būdas pamiršti kitas problemas. “Kai būna padidėjęs nerimastingumas, nerimas, vieni puola prie šaldytuvo, kiti geria, dar kiti lekia į parduotuves. Tai – būdas nukreipti dėmesį nuo kamuojamų problemų, o pardavėjai stengiasi tai išnaudoti. Tam idealiai tinka nuolaidos – žmogus tada gali pateisinti, kodėl jis perka nelabai reikalingus daiktus” – teigia A. Bagdonas. Svarbiausia parduotuvėje prisiminti seną lietuvių patarlę: “kas per daug, tas nesveika”, prieš perkant įsitikinti, kad ši prekė tikrai reikalinga ir nesusivilioti prekybininkų gudrybėmis. DELFI, 2005 rugpjūčio 2 d.
]]>Į vieną moteriškų drabužių parduotuvę Vilniuje keletą savaičių iššaukiamai viliojo plakatai: “Užsidarome!!! Nulinis išpardavimas!! Nuolaidos iki aštuoniasdešimt procentų!!!” Tik įžengęs į parduotuvę, pasijunti patekęs į mūšio lauką. Ant prekystalių mėtosi suglamžyti rūbai, kurie kilnojami ir glėbiais tempiami prie matavimosi kabinų, prie kurių eilėje jau stoviniuoja apie penkiolika moterų, vos išlaikančių “iškovotų” rūbų svorį. “Džinsai už dešimt litų, nerealiai!”, “Dukra, pirk šitą, gal kada pravers, dar priaugsi”, – tokie ir panašūs komentarai sklinda iš eilėje nekantraujančių moterų. Kai kurios matuojasi tiesiog parduotuvės viduryje – tai, pasirodo, visai ne problema, salėje iškabinti dideli veidrodžiai, o suknelę galima apsimauti tiesiog ant džinsų. Norint pasimatuoti vienintelę patikusią palaidinę prie matavimosi kabinos teks laukti gerą valandą. Visgi, pasimatavus pigiausią prekę, pasirodo, kad ji niekam netinka – brokuota, o parduotuvė tiesiog išparduoda likučius. Tada dažnas pasijunta kaip sovietiniais deficito laikais, kai eilėje prie šampano tekdavo praleisti po keletą valandų.
Kaupimo sindromas
Pasak Vilniaus universiteto, Socialinio darbo katedros vedėjo Albino Bagdono, Lietuvoje šiuo metu vyrauja kaupimo tendencijos. Žmonės linkę daug pirkti ir kaupti ateičiai, ypatingai, jei prekę įmanoma gauti pigiau. Pardavėjai tuo tarpu apgaudinėja – truputį sumažina užkeltą prekės kainą, o žmonės perka, nes pigiau gali ir nebebūti. Šias kaupimo tendencijas galima paaiškinti sovietine patirtimi, kai gauti norimą prekę buvo sunku, o kartais tiesiog neįmanoma.
Kaupimo sindromas pastebimas ir gyvūnų elgsenoje. Tarkim, jeigu žiurkės ilgai negauna gerti, o paskui gauna neribotą kiekį vandens prisisiurbusių vatos tamponų, jos tamponus tempia ateičiai. Tuo tarpu, žiurkės, nuolat gaunančio pakankamą kiekį vandens jo nekaupia. “Žmones veikia ir vadinamasis bandos jausmas. Prie neperkamų prekių pastatykite eilutę – pamatysite kaip žmonės puls pirkti. Jeigu visi perka, vadinasi geras daiktas, be to, jei visiems reikia ir man pravers” – sako Albinas Bagdonas. Žmogus dažniausiai prisiperka nereikalingų daiktų, kai neturi laiko mąstyti, yra neapsisprendęs ir sutrikęs. Tuo naudojasi prekybininkai, darydami tokias akcijas, kaip “Tik šiandien”, “Pigiau nebus”. “Aš ir pats pavyzdžiui pamatau marškinius už aštuonis litus, matau, kad visi perka, medvilnė, tai kaip nenusipirksi, juk gali nebelikt, o man gali praversti” – juokiasi A. Bagdonas.
Tuo tarpu “VP Market” valdybos pirmininkas Ignas Staškevičius sako, kad Lietuvos žmonės dažniausiai priversti skaičiuoti net pirkdami būtiniausias prekes, todėl sunku kalbėti apie kaupimą ar pinigų leidimą nereikalingiems dalykams. “Tai normalus dalykas, verta apsipirkti kitam sezonui per didžiuosius išpardavimus, nes kaina tada būna mažiausia – prekybininkų tikslas išparduoti senas prekes”, – įsitikinęs I. Staškevičius. I. Staškevičius atmeta ir pirkėjų apgaudinėjimo versiją: “Dirbtinai, vien dėl to, kad nuolaidos atrodytų didesnės, mes tikrai kainų nesukeliame, visada nurodome senąją kainą, tačiau neatmetu galimybės, kad kai kurie prekybininkai taip elgiasi”.
]]>
Žmonės – keisti kūriniai. Atrodo, kad mūsų gyvenime viskas susieta painių paradoksų ir krypsta prie neišvengiamo tragizmo, kurio esmę filosofai gražiai įvardija, kaip „slinktį nebūties link“. Tai reiškia – mirties link. Pavyzdžiui, mus kamuoja vadinamasis etinis paradoksas – būtinai reikia stengtis gyventi moraliai, nors tai jokiu būdu negarantuoja asmeninės laimės. Dažnai darbštūs ir pamaldūs žmonės patiria daug nelaimių. Todėl nuolat egzistuoja pagunda manyti, kad Dievo ir žmonių įstatymus laužantys tipai yra kur kas laimingesni. Nors ir jie neapsaugoti nuo nelaimių.
Atrodo, kad lietuviai yra geri žmogiškosios prigimties paradoksų žinovai ir gabūs gyvenimo situacijų interpretatoriai. Tik dažniausiai ta interpretacija būna pernelyg rimta ir niūri. Mat lietuvis tradiciškai ir net iškilmingai akcentuoja visų žmogiškųjų paradoksų pabaigą – tą neišvengiamą „slinkties nebūties link“ tragizmą. Jeigu lyja lietus, lietuvis dažnai sako: „Baisiai lyja, bulvės paskęs, šienas supus“. Jeigu šviečia saulė, jis sako: „Neapsakomas karštis, viskas išdžius, nebus grybų“ ir pan. Jeigu graži vasara, pamaldus lietuvis taria: „Vasarą užmirštamas tikrasis dvasingumas, per atostogas bažnyčios beveik tuščios. Vasara yra didžioji gundytoja, pinigų eikvotoja ir tikra žmogaus dvasios žudikė“. Jau pats bambėjimas yra tapęs dvasingumo požymiu. Toks dvasingumo modelis daug kam patrauklus savo valstietiška išmintimi, nes jam būdinga nepaneigiama tragiško galo argumentacija. Prieš tokią argumentaciją sunku atsilaikyti ne tik vasaros atostogų džiaugsmui, bet ir pačios Evangelijos žiniai. Tikrai sunki žmogaus gyvenimo našta. Visi gyvūnai kaip gyvūnai, bet žmogus tarsi sukurtas kitokiam likimui. Tik žmogus gali būti tikrai laisvas. Tik jis gali save ir savo artimą pavergti keisčiausiomis ir rafinuočiausiomis formomis. Pavyzdžiui, dėl ideologinių priežasčių nemėgti vasaros arba žiemos.
Biblija skelbia, kad esame sukurti pagal Dievo atvaizdą, amžinam džiaugsmui – tačiau už protėvių nepaklusnumą ištremti iš rojaus. Jaučiamės didingi, suvokiame savo mirtingumą ir miglotai ilgimės rojaus. Gal todėl mums ypač patinka vasara ir atostogos prie palmių, kad ir netikrų. Vasaros atostogų ir kelionių šurmulyje turbūt slepiasi pasąmoninė pastanga užmiršti, nutolinti tragišką „slinkties nebūties link“ jausmą. Gražu pažiūrėti kaip iš sostinės penktadieniais nenutrūkstamu srautu važiuoja žmonių ir alaus prikrautos mašinos. Visi nors trumpam bėga iš miesto.
Anksčiau keliauti didelio pasirinkimo nebuvo, tad pirmuoju Lietuvos turistu-piligrimu, pasiekusiu Palestiną ir aprašiusiu kelionę, tapo kunigaikštis Radvila Našlaitėlis. Buvo pramintas Našlaitėliu todėl, kad išsižadėjo savo tėvo protestanto. Atrodytų, važinėjimas po pasaulį ir net šventų vietų lankymas yra be galo dvasingas užsiėmimas. Bet kunigas, teologijos daktaras Martynas Liuteris, kritikuodamas dvasingą dykaduoniavimą, bastymąsi, anuomet labai paplitusį vienuolių elgetavimą ir maldininkų keliones į Šventąją Žemę rašė maždaug taip: „Kodėl aš turėčiau vykti į Palestiną aplankyti Kristaus kapo? Juk ten jo nėra, kapas tuščias. Kodėl turėčiau žiūrėti į gatves, kuriomis jis vaikščiojo, jeigu jis – mano širdyje? Ar neužtenka mintimis ten nukeliauti ir įsivaizduoti jo gimtinę?“ Įdomu, ką apie dabartinę atostogų ir piligriminių kelionių industriją pasakytų garbieji reformatoriai? Turbūt vėl bandytų atskirti svarbius dalykus, kuriuos reikia žinoti ir gerbti, nuo mažiau svarbių, kuriuos pakanka įsivaizduoti. Gal šiandien jie siūlytų ne įsivaizduoti atostogas, bet iš tikrųjų pailsėti.
Žinoma, galima įsivaizduoti vasaros atostogas kaimo sodyboje prie upės, grybavimą gražiame miške – įsivaizduoji renkantis gražius grybus, paskui verdantis juos ir vaišinantis šeimą. Tik kas iš to, jei negrybauji ir šeimos neturi? Juk negali įsivaizduoti gyvenimo – jį reikia tiesiog gyventi. Nes pačiam, o ne kokiai nors garbingai institucijai, reikės atsakyti prieš Dievą už savo ne įsivaizduotą, bet visiškai realų gyvenimą.
Išties, esame vaizduotės ir kuriamų įvaizdžių nelaisvėje. 90 proc. politikos technologijų, aukštosios mados ir pornografijos industrijos yra pagrįsta būtent vaizduotės galia ir žmogaus lūkesčiais. Todėl net pragmatiškai niūriu dvasingumu pasižymintys lietuviai užkimba ant savo vaizduotės piešiamų grožybių. Nuo reikalų pavargusiam žmogui net švelnus žiogų čirškimas gali priminti mobiliojo telefono skambutį. Tai ne turtingos vaizduotės padarinys, bet realaus gyvenimo diagnozė. Todėl realius ir svarbius gyvenimo dalykus, tokius kaip meilė, tikėjimas, darbas ir atostogos, reikia su Dievo palaima atlikti, įvykdyti, bet ne įsivaizduoti. Reikia gyventi pagal sezoną – vasarą mėgautis šiltu oru, žalumynais ir baltomis kelnėmis. Ruduo vis tiek ateis, bet kiekvienam metui pakanka savo vargo. Gyvenkime, kol galime gyventi. “Laikas”, 2005 liepos 29 d.
]]>Švelnus saulės spindulys kaitina viršugalvį. Net per atostogas nepailsėsi nuo politikos. Štai ponas Paksas pasveikino su birželiu, vasaros pradžia, nors, pagal orus sprendžiant, dar tik pavasaris įpusėjo. Na ir kas, kad iš liaudies kilęs nelaimingasis mūsų buvęs prezidentas, vis tiek ponas. Tiek „priponavojo“, o nepasikuklino ir rytojui pasilikti. Bet aš jį suprantu. Jei po antrojo „turnė“ Lietuvos žmonių jausmų labirintais trečią kartą „piruetu“ bandys nutūpti į mero kėdę, nesupyksiu. Juk to, kuris nuolat lipa ant grėblio, guzais neatbaidysi. Ir tegul. Jei negirdi tėvuko Landsbergio sakomų pamokančių žodžių, nepaguos nei jausmingai atliekamas Čiurlionis.
Manęs taip pat paprastai nepaguosi: liūdna. Nes niekas nepaaiškina paprastam žmogeliui, kodėl didžiausia šios savaites Lietuvos ūkio naujiena yra ne kokia nors mokesčių reforma, pavyzdžiui, o „ikanomikos“ bakalauro diplomas. Gyvenčiau normalioje valstybėje – per daug nesijaudinčiau. Atitinkamos institucijos ištirtų ir operatyviai viską išsiaiškintų. Kaltuosius nubaustų, nekaltuosius išteisintų ir niekas netrukdytų žmonėms ramiai atostogauti. O dabar – visiems aišku, kad ūkio ministras turi portfelį, tačiau diplomo jame anei šnipšt! Tačiau Vyriausybės galva kaip visad duoda suprasti, esą situacija kontroliuojama. O juk iš tiesų nė velnio jos ten niekas nekontroliuoja…
Jei šiandien taip neskaudėtų galva, gal atrodytų ir normalu, bet politinių klounų trupė ir toliau pristato pokštą po pokšto. Štai radijas paskelbė, kad vienintelis mūsų krašte kaip reikiant nacizmo ir narcisizmo šmėklos apsėstas Murza ketina steigti bendrą lietuvių ir latvių valstybę. Didesnio pasityčiojimo nė aš nesugalvočiau. Kita vertus, tie, kurie prie Livonijos buvo „livonais“, prie ruso – rusais, prie vokiečio vokiečiais, prie lietuvio, matyt, galės tapti lietuviais. Taip besiporuodami su latvaitėmis tausosime savo baltiškąjį genofondą. Vis tiek į tą pačią jūrą „darom“.
Praėjusį savaitgalį buvau prie Baltijos, beje, gimtojoje Palangoje, prisipažįstu. Tačiau tikrai ne to, ko ten sulėkė visi kiti ponai. Su tėčiu virtuvėje gėrėme naminę ir sutartinai kvatojome, kad į ponią Kazytę nuo šiol galėsime kreiptis „Jūsų Šviesybe“. Savaime suprantama, gintarinės ledi šypsena papuoštų bet kokio karaliaus karūną, tik kad tas karalius – nuogas. Įdomu, ar buvo naujai „iškepta“ kunigaikštienė prašmatniausioje šios savaitės šventėje Palangos botanikos parke? Niekas neprieštarauja, normalu, kad ponas Bosas leidžia sau surengti gimtadienio baliušką Gintaro muziejaus terasoje? Jeigu jau esi „bosas“, tai ne tik gali, bet turi tai sau leisti. Tiesiog privalai. Sąžinės ir garbės reikalas.
Dieve mano, ir kur aš gyvenu? Būčiau tikras vyras, prieičiau prie pono Zuoko ir pasakyčiau: „Vilniaus mere, jei jūsų kraujyje, kuriuo taip dalijatės su mumis, dar liko bent lašelis garbės, ar nevertėtų pamąstyti apie kitą gyvenimo kelią?“ Juk demokratinėje visuomenėje, kurioje tariamai veši pilietiškumo daigai, valstybės pareigūnas, patyręs viešą prezidento nepasitikėjimą, vieną vakarą turėtų ryžtis pasakyti savo žmonai, kad nuo šiol į namus parneš mažiau pinigų. Štai genialiajame J. Hašeko romane apie Šveiką senstelėjęs pulkininkas, atlikdamas apžiūrą pulkuose karininkams pateikdavo vienintelį klausimą: „Turite revolverį?“. „Jūsų vietoj aš žinočiau, ką su juo daryti“, – paskui pridurdavo. Gaila, bet, matyt, iki vardinio ginklo Zuokas dar neištarnavo. Galėčiau paskolinti, deja, savo taip pat neturiu. Senąjį senelio partizano šautuvą ir tą po Nepriklausomybės paskelbimo pridavėme valdžiai.
O Zuokas turi savo „blogą“ ir viskas jam – kaip vanduo nuo žąsies. Nors ir nežino, ką turėtų daryti save ir kitus gerbiantis žmogus, apie moralę dedasi išmanąs daugiau negu popiežius. Stebina, kad apskritai visoje šioje maišalynėje dar girdisi sąvoka: „moralė“. Filosofo Leonido Donskio šioje erzelynėje nėra pats garsiausias, tačiau toks tasai, matyt, mūsų politinio gyvenimo leitmotyvas: tiesa to, kuris garsiau šaukia. Vis dėlto tas, kuris tyli, taip pat turi savo tiesą. OMNI naujienos, 2005 06 17
]]>Diena prasidėjo kaip visada, nežadėdama nieko ypatinga. Per „Žinias“ skelbiama: trečdalis gyventojų mano, kad šalis valdoma nedemokratiškai, trečdalis su nostalgija mena sovietinius laikus, reitingų lentelėse karaliauja populistai – ilgimės to, kurs „įves tvarką“. Užrakinu buto duris. Liftas dvokia šlapimu ir tą akimirką labiau nei kas kitas ilgiuosi tos dienos, kai „tvarka bus“ – tik niekaip nesusieju to su didžiąja politika ir su politikų rinkimų pažadais.
Troleibuso stotelėje susitinku A. Sunku, – sakau, – gyventi Lietuvoje. Sunku, – sako A., – tokia padėtis, pasaulinės naftos kainų krizės pasekmės, Putinas ir Schroederis susitarė dėl dujotiekio per Baltijos jūrą, ignoruodami Lietuvos politinius ir ekonominius interesus… Įdomu, galvoju, ar dėl Schroederio ir Putino susitarimo būtina šlapintis į liftą? Štai stotelėje, ant sienos, puikuojasi žodis b****, – ko gero, tai dar vienas netiesioginis Schroederio ir Putino susitarimo padarinys…
Statistika skelbia, kad didėja praraja tarp turtingiausiai ir skurdžiausiai gyvenančių šalies gyventojų. Ir šitaip, atrodo, jau kelinti metai iš eilės. Kodėl taip yra – viskam turi būti paaiškinimas. Laida „Klausimėlis“ provokuoja drąsioms hipotezėms: „Didžiosios Britanijos valiuta yra coliai“, – tvirtina vaikinas trumpai kirptais plaukais. „Kodėl šviečia mėnulis? – Nežinau, aš čia nevietinė“, – kratosi atsakomybės moteriškė su skarele. „Ar Lietuva yra Europos žemyne? – Tai kad ne, ne, tikrai ne“, – kategoriškai teigia jauna, gan ryškiai pasidažiusi blondinė, šukuosena su „stogeliu“.
Šiuo metu minimalus valstybės nustatytas mėnesinis darbo užmokestis yra 550 litų. Jei būtumėte įmonės savininkas, direktorius, prezidentas – kokius atlyginimus jiems pasiūlytumėte? Ar patikėtumėte jiems biuro raktus ir materialinę atsakomybę? O gal pageidaujate intelektualių darbuotojų – jūsų valia rinktis – su sąlyga, kad toleruojate ištvirkavimus biure. Mat žmonės intelektą supranta skirtingai: „Intelektas – tai kai Seimo nariai nepadoriai elgiasi“, – tvirtina varėniškis „Klausimėlio“ respondentas.
Amerikiečių mokslininkas ir visuomenės veikėjas Christoferis Laschas, išgarsėjęs savo antielitistinėmis nuostatomis, teigia: „Esminė demokratijos prielaida yra ne tolygus ekonominių gėrybių pasiskirstymas, bet lygiavertis dalyvavimas visuomeniniame gyvenime ir viešajame politiniame dialoge. Demokratijos tikslai „nėra nutiesti lygų kelią pabėgimui iš darbo klasių į „šaunių ir turtingų“ luomą, bet, greičiau priešingai, – įtvirtinti ir instituciškai įteisinti tokias demokratijos vertybės kaip darbo klasės žmonių savigarba, darbštumas, sumanumas ir pasitikėjimas savimi“.
Šiandien eina žmogelis Vasario 16-osios gatve, apsmukusios bespalvės kelnės, purvini batai, perkreipta beretė užkritusi ant apsiblaususių akių – miestas pilnas tokių. Svirinėja pakampėmis pasiramstydamas, rūko pigias cigaretes. Iš kišenės kyšo „Vakaro žinios“ ir „bambalis“ alaus. Įdomu, kokia jo Lietuvos valstybės vizija? Apie ką jis mąsto – gal apie savo kaip piliečio teises? Gal už ką balsuoti per ateinančius rinkimus? Gal tiesiog ketina išplauti laiptinę ar sutaisyti sūpuokles kiemo vaikams – pilietiškumas, dalyvavimas visuomeniniame gyvenime gali pasireikšti įvairiomis formomis. Bet, labai tikėtina, kad jis tegalvoja apie porą litų pagirioms ir „Vakaro žinių“ mergaičių apvalumus.
Troleibuse sėdi vyriškis – plačiai prasižergęs („Atsiprašau, gal jūs pusantro lito sumokėjot“, – norėčiau paklausti), skaito „Vakaro žinias“ ir nė nemano užleisti vietos lazdele besiramstančiai, į kuprą susimetusiai senutei. Senutė dūsauja, žmonės tyli – žiūri kas pro langą, kas į grindis. Mintyse, ko gero, svaido prakeiksmus tai beširdei, godžiai, blogai valdžiai, kuri skiria vergiškas, apgailėtinas išmokas pensininkams, šitaip pasmerkdama juos niekingai egzistencijai – juk lietuviai valdžios nemyli. O pensininkai, deja, mersedesais nelaksto, – važinėja troleibusais, tarp mūsų, greta mūsų ir kartais ištiesę lengvai virpančią ranką nedrąsiai paprašo pažymėti lengvatinį talonėlį po 45 centus.
Vyriškis išlipa toje pačioje stotelėje, kaip ir aš. Prisidega cigaretę, tuščia pakelį suglamžęs nusviedžia ant šaligatvio. Kurį laiką žingsniuojam ta pačia kryptimi. Man kyla fantasmagoriška erlickiška mintis – prieiti prie žmogelio ir išrėkti Johno F. Kennedy (atrodo) žodžius: „Neklausk savo Tėvynės, ką ji tau gali duoti – klausk savęs, ką tu gali duoti savo Tėvynei!“
Žmogelis, lyg kažką negera nujausdamas, sodriai atsikrenkščia, atsikosėja ir per petį nusispjauna. Žalsvas gleivių gumulėlis nutįsta per baltą sniegą, tiesiai prieš mane. „Ačiū, – sakau aplenkdama vyriškį, – kad manęs neapspjovėt“. Blausios akys iš po žemai užmaukšlintos kepurės dėbteli į mane bereikšmiu žvilgsniu.
1810 m. Charlesas Ingersollis rašė: „Amerikoje nėra prastuomenės… Tai, kas kitose šalyse vadinama prastuomene, komposto krūva, kurioje parazituoja nevykėliai ir pašlemėkai, – šito nėra Amerikos mietuose“. Apie 1840 m. Michelis Chevalier, atvykęs į JAV iš Prancūzijos, stebėjosi: „Tuo metu, kai prancūzų valstiečiai vadovaujasi biblinėmis parabolėmis ir nemokšiškiausiais prietarais, Amerikos valstiečio sąmonėje didžiosios religinės tradicijos susipynusios su Bacono ir Descartes‘o mokslo principais, su Lutherio moralinės ir religinės nepriklausomybės doktrina bei su politinės laisvės samprata“.
1906 m. Werneris Sombartas, apsilankęs JAV, su nuostaba teigė nematąs amerikiečių darbininkų veiduose jokio nuolankumo ar užguitumo pėdsakų: „Jie žengia aukštai iškėlę galvas, žengia tvirtu, užtikrintu žingsniu ir į bet kurį aukštesniosios klasės atstovą žvelgia su atvira ir džiaugsminga veido išraiška“.
Amerika buvo šalis, įteisinusi visų pirma politinę ir socialinę lygybę; ekonominės lygiavos idėjos nebuvo čia populiarios. Bet tai – seni laikai ir Amerika šiandien jau kitokia. Ir šie vaizdiniai man primena visai ne Ameriką – primena Atgimimo laikus, Nepriklausomybės siekius. Įsimintiną rugpjūčio 23-iąją, kai susikibom rankomis Baltijos kelyje, Sausio 13-ąją, kai beginkliai stojom prieš rusų tankus – atvirus ir ryžtingus žmonių veidus, jų savigarbą, pasitikėjimą ir išdidumą. Primena, kad demokratija – tai ne tolygus ekonominių gėrybių pasiskirstymas ir lygiavos principu organizuotas priėjimas prie „lovio“. Demokratija – tai lygiavertis dalyvavimas visuomeniniame gyvenime ir viešajame politiniame dialoge, tai tolygus politinės valios, pasitikėjimo savimi, drąsos, išminties, sumanumo ir savigarbos pasiskirstymas. OMNI naujienos, 2006 01 24
]]>Lietuvos gyventojai metų žmogumi jau ketvirtą kartą išrinko prezidentą Valdą Adamkų. Tai rodo gruodžio pirmoje pusėje atlikta Lietuvos ir Didžiosios Britanijos rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos “Baltijos tyrimai” atlikta apklausa, kurios duomenis šeštadienį skelbia dienraštis “Lietuvos rytas”. V. Adamkų Metų žmogumi laiko 18,7 proc. respondentų, antroji sąraše – Europos Sąjungos komisarė Dalia Grybauskaitė – 10 proc., trečiasis – Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas (9,6 proc.). V. Adamkus metų žmogumi buvo išrinktas pernai, taip pat 2002-aisiais bei 1998 metais.
Šiemet į pirmąjį populiariausių veikėjų penketą išrinktos net trys moterys – be D. Grybauskaitės taip pat ir televizijos laidų vedėjos Nomeda Marčėnaitė ir Edita Mildažytė. Tarp paminėtų 69 visuomenės veikėjų buvo 21 moteris, kai pernai – 16. Metų žmogaus rinkimų dešimtuke šeštoje vietoje yra premjeras Algirdas Brazauskas, septintoje – olimpinis čempionas disko metikas Virgilijus Alekna, po to seka socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė, policijos generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius, Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas.
Tuo tarpu svarbiausiais 2005 metų įvykiais dauguma Lietuvos gyventojų įvardijo įvairius politinius skandalus ar kitas neigiamą atgarsį visuomenėje sukėlusias istorijas. Pirmoje vietoje atsidūrė skandalas dėl premjero A. Brazausko žmonos viešbučio privatizavimo peripetijų (29,4 proc.), antroje – V. Uspaskicho skandalas dėl aukštojo mokslo diplomo bei atsistatydinimas iš ūkio ministro ir Seimo nario pareigų (25,6 proc.), trečioje – sostinės mero A. Zuoko skandalas dėl “Rubicon” abonento (16,5 proc.). Svarbiausių šalies įvykiu dešimtuke – taip pat Rusijos naikintuvo “Su-27″ nukritimas Lietuvos teritorijoje, bendrovės “Mažeikių naftos” pardavimo peripetijos, ryškus benzino kainų pakilimas, tėvo Stanislovo mirtis, vasaros pabaigoje vykęs potvynis Lietuvoje. Tarp dešimties įsimintiniausių – tik du teigiami įvykiai: Lietuvos narystės Europos Sąjungoje pirmosios metinės ir disko metiko Virgilijaus Aleknos pergalė pasaulio lengvosios atletikos čempionate Helsinkyje.
Jau penktus metus iš eilės Pasaulio metų žmogumi Lietuvos gyventojai dažniausiai nurodo JAV prezidentą G. W. Bushą (13,3 proc.). Kaip ir trejus pastaruosius metus, antroje vietoje – šiais metais miręs popiežius Jonas Paulius II, trečioje vietoje – naujasis popiežius Benediktas XVI. Lietuvos gyventojai ketvirtoje vietoje tarp įsimintiniausių pasaulio lyderių paminėjo Ukrainos prezidentą Viktorą Juščenką, penktoje vietoje – Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Šį kartą septintąją vietą apklausoje užėmė Lietuvos atstovė Europos Komisijoje D. Grybauskaitė. Respondentai svarbiausiais metų pasaulio įvykiais laiko popiežiaus Jono Pauliaus II mirtį, uraganų padarinius JAV (Naujojo Orleano apsėmimas), cunamio Azijoje siautėjimą per praėjusias šv. Kalėdas. BNS, 2005 12 31
]]>
Paskutinę gruodžio dieną norisi ieškoti tobulesnių metaforų, derančių prie prabėgusių metų veido. Daugelis, pradedant Lietuvos prezidentu Valdu Adamkumi ir baigiant aštrialiežuviais lietuviškos politikos kritikais, jau prisegė jiems ne vieną etiketę. Šiame komentare atkreipčiau dėmesį į keletą prasmingų, gal net simboliškų epizodų, kurie gali pretenduoti į praeitin pasitraukiančių 2005-ųjų metų įvaizdžio kūrybą. Pasaulio atmintį ir Lietuvos politinę sąmonę per šiuos metus tikrino du jubiliejai, nukreipę mūsų dėmesį į praeitį, privertę tos praeities istorinio vertinimo ginčuose it veidrodyje atpažinti save pačius. Jubiliejai, ypač tie, kurių minėjimu užsiima valstybės valdžia, yra tie momentai, kuomet į mūsų ateities vizijų bei planų kūrimo darbus negailestingai įsiveržia istorija. Nuo jos negalima pabėgti net tada, kai norėtųsi nuo jos pabėgti.
Kita vertus, istorinėje praeityje nugrimzdę įvykiai, reiškiniai ir herojai patys savaime negali reikšti savosios nuomonės. Jie nebegali nei pulti, nei gintis. Nebent grabe imtų vartytis kuris nors iš kilniųjų XX amžiaus pradžios lietuvių valstiečių liaudininkų, išvydęs tai, kas šiandieninėje Lietuvoje tąso tos partijos pavadinimą. Perversiškas santykis su mūsų praeitimi ypač išryškėjo šiais metais pradėjusio veikti naujo ir pavojingai ydingo Archyvų įstatymo atveju. Praeitis, kurios istorinei atminčiai užveriamos paradinės mūsų kolektyvinės sąmonės durys, dažniausiai prasibrauna pro langus.
Tačiau grįžkim prie jubiliejų. Pirmiausiai, žinoma, rusų surengtos gegužės 9-osios iškilmės Maskvoje, kurių Lietuvos prezidentas sėkmingai išvengė. Tačiau dėl šio sprendimą sukilo prieštaringų pasisakymų, analitinių komentarų ir paskalų debesis. Ne be Rusijos propagandos mašinerijos apsieita vėl iš naujo revizuojant benusistovinčias karo ir okupacijos diagnozes. Argi ne trumpas atstumas tarp Molotovo-Ribbentropo pakto pasekmių iškraipymo ir istorinio įvykio Kaune: nepriklausomos Lietuvos teismo teisėjas nuteisia žurnalistą už sovietų kolaboranto pavadinimą kolaborantu?
Istorijos ironija ne mažiau skausmingai pasireiškė kito – Didžiojo Vilniaus Seimo 100 metų jubiliejaus atveju. Savo viešo skambėjimo garsumu šis 2005-ųjų metų pabaigos akordas neprilygo pirmajam. Lietuvos valdžia, Seimo viršūnėlės oficioziškai nulenkė galvas prieš Lietuvos laisvės ir lietuviškosios demokratijos patriarchų darbus. Tačiau tuo pat metu mūsų viešoji erdvė buvo užpildyta tos demokratijos esmines vertybes žeidžiančiais pareiškimais. Koalicinės vyriausybės partiniai herojai šį jubiliejų įterpė į atvirai atgrasų kontekstą, mažaraščių uolumu ėmę skleisti abejones piliečių ir jų susivienijimų teise kritikuoti valdžią.
Didžiojo Vilniaus Seimo dalyvių lūkesčiai bene geriausiai gali būti išreikšti Organizacinio komiteto atsišaukimo žodžiais: Lai būna garbė visiems kankiniams už laisvę ir žmonių gerovę! Dabar pasinaudodami naujai įgytomis laisvėmis: žodžio, susirinkimų ir susidraugavimų, susispieskime krūvon visi, kam rūpi prikėlimas Lietuvos iš miego, neturto, iš tamsos, iš nužeminimo! ( cituota iš E.Motieka. Didysis Vilniaus Seimas. Vilnius, 1996, p.275). Tinka šie žodžiai ir šimtmetinio anų iškilių dienų jubiliejaus proga. 2005-ji buvo ir rusų kunigaikščių, rytietiškos „demokratijos“ nediplomuotų adeptų ir lietuviškųjų prisitaikėlių siautėjimo laikas. Belieka tikėtis, kad praėję metai įeis į Lietuvos istoriją su visais savo herojų ir antiherojų vardais.
Istorija netiki horoskopais. Lietuvių tautos išmintis taip pat. Patarlės liudija, jog nėra gerai, kai nuo vilko užpuolama ant meškos. Tikėkim, kad tai nepasikartos, tolstant nuo Gaidžio metų ir įžengiant į Naujuosius rytietiško Šuns metus. OMNI naujienos, 2006 01 01
]]>Vienas pagrindinių klausimų, kuris iškyla mąstant apie dabartinę Lietuvos padėtį, yra būtent šis: ar mes judame teisinga kryptimi ir ar laikas eina mūsų naudai? Trumpas atsakymas yra “taip”, su viena didele išlyga, kuri gali apversti mano optimizmą aukštyn kojom.
Stebint Lietuvą šiek tiek iš šalies, kartais jos vidinė atmosfera primena Amerikos indėnų rezervatą ar juodaodžių getą. Daug nepasitenkinimo savimi ir aplinkiniais, daug skundų dėl iš šalies primestos neteisybės, stiprus nevisavertiškumo kompleksas ir nenoras ar nesugebėjimas eiti į priekį. Su Amerikos indėnais viskas aišku – išdidūs kovotojai buvo sutriuškinti svetimos kultūros ir visiškai demoralizuoti. Dabartiniai jų vadai yra korumpuoti ir tesirūpina kazino verslovėmis (kurias steigti indėnų rezervatuose leidžia tam tikra jų autonomija), o eiliniai indėnai atvirai giriasi, kaip „apgaudinėja“ juos sutriuškinusią sistemą ir augina narkotinius augalus.
Optimizmo teikia, kad vis dėlto nesame indėnai. Nors Lietuva ekonominiu, moksliniu ir kultūriniu požiūriu yra ir visada buvo provincija, tačiau mes savo kultūrinio ir netgi socialinio kapitalo potencialu esame labai stipri valstybė, nors dažnai to ir neįvertiname. Reikia labai aiškiai suprasti, kad nesame Afrika ar Pietų Amerika ir netgi nesame Moldavija, Turkija ar Rusija. Šiuo metu mes esame vienoje paskutinių vietų, bet mes žaidžiame aukščiausioje lygoje (panašiai kaip Arvydas Macijauskas, kurio neleidžia į aikštę NBA). Nuoširdžiai tikiu, kad mes galime greitai „pralenkti“ Europos lopšį Graikiją ir Italiją bei moderniosios Europos, užkariavusios pasaulį, pirmtakes Portugaliją ir Ispaniją. Lietuvos demokratija ir laisvo žodžio sklaida yra labai aukšto lygio (bet ne pilietinė visuomenė). Kas darosi su korupcija ir žiniasklaidos kontrole Italijoj, teverčia gūžčioti pečiais, o Algirdui Brazauskui dar labai toli iki Silvio Berlusconio. Koks visuomenės kvailinimas vyko Ispanijoj pernai po kovo 11-osios teroristų išpuolių, leido tik ironiškai šypsotis (tuomet valdančioji partija, įsivėlusi į karą Irake, likus kelioms dienoms iki rinkimų bandė visuomenei įteigti, kad sprogdintojai buvo vietiniai baskai, o ne musulmonai). O tokio aukšto lygio politinių laidų kaip „Spaudos klubas“ ar „TV forumas“, kur politikai norom nenorom vis dėlto kažką konkretesnio pasakytų, pasaulyje nėra tiek jau daug.
Tiesiog atsibosta nuolatinis savęs gėdinimas ir lyginimas su mistifikuojamu „normaliu“ pasauliu. Nieko ten tokio labai „normalaus“, tikrai nėra. Dar prieš šimtą metų Amerikoje kabojo skelbimai „airiams dėl darbo nesikreipti“, italai nebuvo laikomi „baltaisiais“, o juodaodžiai realiai neturėjo balsavimo teises iki 1964 metų. Paskui Prancūzijos prezidentą Jacques‘ą Chiracą ir toliau driekiasi „abonentinis“ šleifas iš tų laikų, kai jis buvo Paryžiaus meras ir galbūt fiktyviai įdarbindavo savo partijos narius, kurie niekada nepasirodydavo darbe ir susišluodavo šimtus tūkstančius eurų. Korupcija Amerikos prezidentūroje ir kongrese yra ypač rafinuota, o vidutinis Amerikos rinkėjas yra tiek pat demoralizuotas ir nemato, už ką balsuoti, kaip ir eilinis lietuvis.
Kritikuojant viską iš eilės, kritika praranda savo prasmę ir neatneša naudos. Vedama įvairių politikų – Vagnoriaus, Šleževičiaus, Brazausko, Kirkilo, Zuoko ir Adamkaus – Lietuva nuėjo gana toli. Reikia prisiminti, kad karalius Mindaugas kapojo galvas savo pusbroliams ir atiminėjo iš jų žmonas, o Vytautas tris kartus bėgo pas kryžiuočius. Mindaugui ir Vytautui nereikėjo kažkur tyliai sliūkinti atsiimti abonentinio mokesčio, jis jiems buvo atvežamas vidury dienos.
Tikrai nenoriu pasakyti, kad reikia susitaikyti su esama padėtimi ar lygiuotis į XIII amžiaus standartus. Tiesiog valstybės sėkmė šiuolaikiniame pasaulyje primena krepšinio rinktinės sėkmę. Aišku, reikia gero trenerio, beveik viskas priklauso nuo žaidėjų, tačiau niekas niekada nieko nepadaro iki galo (na gal tik Šarūnas Jasikevičius reikiamu metu prieš Amerikos komandą pataiko keturis tritaškius iš eilės). Būtų tiesiog kvaila kam nors nepasisekus ištisai be atvangos kritikuoti visą komandą. Daug produktyviau teikti konkrečias pastabas ir pasiūlymus ar tiesiog atleisti trenerį ir pakeisti keletą žaidėjų, jeigu reikia. Man atrodo, kad viena stipriausių Lietuvos krepšinio ypatybių yra tas visuotinis tikėjimas, kad mes, lietuviai, „sugebame ir galime“ laimėti. Mes taip pat žinome, kad mūsų treneriai daro klaidų, žaidėjai kartais patingi treniruotėse, nenusiteikia varžyboms, neatlaiko įtampos ar tiesiog nepataiko lemiamą akimirką. Teisėjai irgi klysta, o kartais netgi sąmoningai. Bet toks yra sportas, toks ir gyvenimas. Pasitikėjimą savimi reikia ugdyti, o ne gniuždyti. Taip pat reikia mokėti pasidžiaugti pergalėmis, o jų (ir ne tik krepšinyje) buvo tikrai daug.
Mano nuomone, su Lietuvos ekonomika ir demokratija viskas bus gerai. Mes judame teisinga kryptimi ir laikas eina mūsų naudai. Bent jau Italijos lygį mes pasieksime. Tačiau čia ir iškyla tas man pačiam netikėtas veiksnys ar nežinomasis, kuris pasimetė tame „totalinės kritikos fone“. Žurnalas „The Economist“ kaskart skirdamas specialią analizę Japonijai, Italijai, Vokietijai ar netgi Rytų Europai ir Rusijai, visą laiką klausia: „O kas bus su demografija?“ Ne, tai ne smulkmena. Tai netgi ne viena iš ilgo problemų sąrašo: „demokratija, korupcija, pilietinė visuomenė, žinių ekonomika…“ dalių. Tai yra visai kita problema, su kuria nei Rolandas Paksas, nei Viktoras Uspaskichas neturi nieko bendra ir kuri beveik nesusijusi nei su tarybine okupacija, nei su sudėtingu paskutinių 15 metų laikotarpiu. Ir ta pati valdžia ar Europos Sąjunga nelabai ką čia gali padėti. Jau dabar galime pasakyti, kad Vokietija, Japonija ir didžiuma Europos nesusitvarko su gyventojų mažėjimo ir senėjimo problema. Lietuva neturi kitos išeities, ji privalo pati atrasti tuos metodus, kaip apversti visas tas tendencijas aukštyn kojom.
Visai netikėtai gimsta mintis, kad tai, kas galėjo virsti visišku Lietuvos „subliūškimu“ ir „suprovincialėjimu“, gali priversti pergrupuoti jėgas ir pasinaudoti šia situacija savo naudai. Kaip žinia, japonai susiprato reformuotis tik tuomet, kai amerikiečių patrankos buvo išrikiuotos prie jų durų. Mano nuomone, ateities Europoje tos valstybės, kurios turės nors šiek tiek geresnį jaunos darbo jėgos ir pensininkų santykį, labai daug išloš. Valstybės su didesne pensininkų proporcija neišvengiamai didins mokesčius ir toliau skolinsis. Tiek kapitalas, tiek darbo jėga tiesiog bėgs iš tų valstybių, vis labiau blogindami darbo jėgos ir pensininkų santykį. Didžiajai Britanijai ir Vokietijai visuomet bus lengviau ne didinti gimstamumą, bet maitintis tokių valstybių kaip Lietuva sąskaita. O kur dar visi moldavai, ukrainiečiai ir turkai, tik ir norintys įvažiuoti į ES. Nepamirškime ir Rusijos. Europa turi daug išorės rezervų, kurie leidžia jai būti apsnūdusiai. Lietuva privalo turėti natūralųjį gyventojų prieaugį, išlaikyti daugumą savo jaunų žmonių ir tapti regioniniu centru, kur atvažiuotų dirbti ir gyventi kvalifikuočiausi bulgarai, austrai ar indai. Tik tuomet laikas iš tiesų eis mūsų naudai. OMNI naujienos, 2005 12 29
]]>Seimo konservatorių frakcijos nariai kreipėsi į prezidentą Valdą Adamkų bei Seimo pirmininką Artūrą Paulauską “dėl pavojaus nepriklausomybės idealams”. Tokį pavojų konservatoriai įžvelgia dėl neseniai Kauno apylinkės teismo priimto sprendimo. Šis teismas išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje “Lietuvos ryto” priedo Kaunui “Laikinosios sostinės” žurnalistą Arūną Dambrauską pripažino kaltu padarius nusikaltimą ir priteisė iš žurnalisto 50 tūkst. litų Rimvydui Tvarijonui padarytai neturtinei žalai atlyginti.
Kaip teigia patys konservatoriai, “vien už tai, jog rašinyje įvardijo sovietų okupacinei valdžiai kolaboravusį asmenį, žurnalistas tapo nusikaltėliu”. “Teisėjo sprendimu, 1990-1991 Maskvai pavaldžiam LKP SSKP Kauno padaliniui vadovavęs “perversmininkas” R.Tvarijonas nebuvo kolaborantas, nors tai patvirtina gausūs liudytojai ir dokumentai”, – teigiama konservatorių kreipimesi. Pasak jų, kaltinamo žurnalisto teigimu, nuosprendį paskelbęs teisėjas K.Petkevičius nesudarė sąlygų pasinaudoti prokurorų surinktais duomenimis, ignoravo liudytojų parodymus, priskirdamas juos “nuomonėms”.
“Šie ir kiti faktai kelia abejonių dėl teisėjo pastangų išlikti nešališkam. Gali būti, kad teisėjo galimybes laikytis neutralumo komplikavo tai, jog jis pats praeityje yra buvęs etatinis Kaišiadorių paukštyno SSKP organizacijos sekretorius. Minėtoje byloje nagrinėjamos labai svarbios istorinės aplinkybės (Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpis), todėl teisėjo nesugebėjimas išlaikyti neutralią poziciją, subjektyvus įvykių ir aplinkybių vertinimas, tuo paremti sprendimai pažeidžia ir visuomenės interesą bei sukuria sąlygas iškraipyti tautos vertybių skalę”, – teigia konservatoriai.
Parlamentarai teigia maną, jog tokie teisėjo K.Petkevičiaus veiksmai “diskredituoja teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, autoritetą”. “Atkreipiame dėmesį, jog toks teismo sprendimas gali būti precedentas, grasinantis išplauti lietuvių tautos moralines ir istorines vertybes. Todėl prašome Jūsų padėti ištirti ir atitinkamai įvertinti šį įvykį”, – teigiama kreipimesi į prezidentą V.Adamkų bei Seimo pirmininką A.Paulauską. Minėtą kreipimąsi pasirašė TS frakcijos nariai K.Starkevičius, V.M.Čigriejienė, R.Kupčinskas, R.Dagys, V.V.Margevičienė, A.Dumčius, D.Jankauskas bei E.Pupinis. BNS, 2005 12 09
]]>Kalėdos artėja kaip reikiant įsiplieskiant žodžių mūšiui dėl pilietinės visuomenės likimo Europos Sąjungos rytiniame pakraštyje. Išties šalkauskiškos Rytų ir Vakarų civilizacijų kryžkelės verta būsena, nesunkiai suprantama moksliškai, tačiau vis vien gluminanti emociškai. Būtų pernelyg paprasta pasitenkinti Rytų demokratijos eksporto į artimuosius Vakarus (ar ne taip šiandien kai kas Rusijoje galėtų matyti Baltijos šalis?) atpažinimo veiksmais. To tik aklas arba daltonikas neatskirtų. Tačiau, kai keliolikai mėnesių praslinkus po palaimingo įsiliejimo į Vakarų struktūras, ima sklisti viešas nusistebėjimas paprasčiausiomis liberaliosios demokratijos ypatybėmis, kai į tariamai visiems aiškias politikos ir visuomenės tvarkos kategorijas matome brukamus jų esmę iškreipiančius žodžius, tikrai negana diagnozuoti manipuliacijų šaltinio. Jokios slaptosios tarnybos, jokios suplanuotos viešųjų ryšių operacijos ir jokios tarptautinės intrigos negali išjudinti kažko, kam apdorojama šalis neturi vidinio polinkio.
Pokomunistinėse šalyse apskritai, o ypač posovietinėje erdvėje per keliolika metų po Sovietų Sąjungos suirimo išryškėjo ne tik beveik neįveikiami sunkumai visuomenės (ar visuomenių) formavimosi kelyje, bet dargi priešingai – sustiprėjo tendencijos apriboti jos raišką tik institucinės bei procedūrinės demokratijos kieme. Jos esmė – tai pasidalijimas valdžia ir įtaka tarp politinio sluoksnio ir didžiojo verslo. Nuolat kalbėdami apie laisvą rinką, beveik nustojome supratimo apie laisvą visuomenę. Stipri unitarinė, biurokratizuota valstybinė valdžia ir didysis kapitalas – štai tokia yra kinų ir rusų demokratijos vizija, kai kur jau tapusi realybe.
Vakarų demokratija negalima be trečio ir lygiaverčio dalyvio – laisvos visuomenės, kuri nėra (neturi būti) tik neokapitalistinių sluoksnių žeminama pigi darbo jėga ir tik mažaraščių balsuotojų masė politikų akiratyje. Visuomenė apskritai nėra visi žmonės. Visuomenė – tai tik sąmoningų individų savanoriškų asociacijų, visuomeninių organizacijų, klubų ir draugijų korys, kurio esmė yra rūpestis dėl bendrojo savo valstybės gėrio. Tai senas, klasikinis, dar prancūzų enciklopedistų suvoktas visuomenės apibrėžimas. Tačiau lietuvių viešojoje kalboje visuomenę suprantant kaip liaudį, prireikia daugiau nei vieno žodžio. Taip atsiranda pilietinės visuomenės būtinumas. Ir žodžio, ir juo žymimo reiškinio būtinumas.
Turime pripažinti, kad tai, kas dabar dedasi mūsų šalyje, yra ne tik besitęsiančios Rytų ir Vakarų vertybinės kovos padarinys. Per penkiolika metų Lietuvoje iš tikrųjų neatsirado solidarus, save suvokiantis pilietinės visuomenės sluoksnis, galintis priversti jį gerbti ir kapitalo, ir valdžios galiūnus. Net baugu pripažinti, kad gali būti teisus „The Economist“ korespondentas Edwardas Lucas teigdamas, kad Lietuvoje pilietinė visuomenė vis dar yra išimtinai tik intelektualų svajonių projektas. Todėl ir teigčiau, kad šiandieninės pilietinės krizės priežastis glūdi ne tik tarptautinėse intrigose. Tos intrigos pasidaro veiksnios dėl lietuvių visuomenės stygiaus, o ne dėl jos pertekliaus.
Demokratas turi sutikti su mintimi, kad viską nuspręs pati tauta. Mes galime tiktai samprotauti, reikšti ir ginti savo nuomones. Galime spėlioti, kas paakino kai kuriuos Darbo partijos veikėjus vietoj politikos pradžiamokslio vadovėlio pasiskaitymo kreiptis į tarnybas ir ambasadas, kad išsiaiškintų paprasčiausius Vakarų demokratijos principus. Ar čia kaltas mažaraštiškumas, atsirandantis praleidus paskaitas universitetuose, ar rusiškumas, kuris vis dėlto turi teisę reikštis civilizacijų kryžkelėje? Gal laikas atsakys į šiuos klausimus, tačiau net iki to momento turėtume suprasti, kad eidami į Vakarus, patys norėdami būti Vakarais negalime su savimi neštis rytietiškos despotijos rakandų, net jei kas nors ir paprašytų už atlygį tai padaryti. OMNI naujienos, 2005 12 09
]]>Minint tarptautinę žmogaus teisių dieną Lietuvos prezidento prašoma sustabdyti oligarchinio valdymo įtaką ir užtikrinti, kad valdžią kritikuojantys asmenys nebūtų persekiojami. Lietuvos žmogaus teisių gynėjai teigia, kad gruodžio 10-ąją pasaulyje minimą Žmogaus teisių dieną Lietuvos žmonės pasitinka “tildomi politikų dovanomis arba grasinimais”. Laiške prezidentui Valdui Adamkui Žmogaus teisių stebėjimo instituto valdybos pirmininkas Kęstutis Čilinskas įspėja apie oligarchinio valdymo pavojų. Anot jo, oligarchinio valdymo pavojus iškilo dar 2000 metais, kai Seime aukštus postus užėmė oligarchai – asmenys, savo rankose turintys ir valdžios galias, ir savo privatų verslą. Be to, dažnai to kapitalo sukrovimo būdais domisi teisėsauga.
“Todėl vienas iš pirmųjų, vėliau Konstitucinio Teismo pripažintu neteisėtu, oligarchų įtakojamo Seimo sprendimų buvo Generalinio prokuroro pakeitimas. Tai buvo įspėjimas teisėsaugai neliesti oligarchų. Kelių šimtų milijonų litų pinigų plovimo ir kontrabandos byla, visuomenei žinoma, kaip “Jangilos” byla, siejama su Viktoro Uspaskicho kontroliuojama bendrove, buvo nutraukta, atsisakyta civilinio ieškinio valstybės naudai”, – sako K.Čilinskas. Žmogaus teisių gynėjai konstatuoja, kad valdžia, kurioje vis didesnę galią įgauna oligarchai, pažeisdama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją bei Lietuvos Konstituciją, trukdo teisėsaugai ir teisingumui.
Taip pat primenama, kad pastaraisiais metais Seimas nė karto nedavė sutikimo patraukti teisminėn atsakomybėn korupcija ar kitais nusikaltimais įtariamus Seimo narius. “Tai, o taip pat galimybė laimėti mandatą paperkant rinkėjus, sudaro sąlygas Seime užuovėjos ieškoti turtingiems asmenims, kurių pavardės siejamos su teisės pažeidimais, net su pasikėsinimais į žmogaus gyvybę”, – rašoma laiške. Jame pastebima, kad dėl politinės valdžios įtakos teisingumo vykdymui pastaraisiais metais žmonėms pasidarė sunku apsiginti savo teises teismuose nuo valdžios piktnaudžiavimų. Kaip rašoma laiške, spaudimas teismams daromas tiek tiesiogiai kišantis į konkrečių bylų nagrinėjimą, tiek netiesiogiai – per teisėjų savivaldos organą – Teismų tarybą, kurioje politikai esą priima sprendimus kartu su teisėjais.
Prezidentui primenama, kad teisinėje valstybėje, taip pat ir pagal Lietuvos Konstituciją, draudžiama tam pačiam asmeniui užsiiminėti verslu ir turėti savo rankose politinę valdžią, nes toks galių derinys visada atveda prie žmogaus teisių bei sąžiningos konkurencijos versle pažeidimų. “Tačiau kai kurie verslininkai-oligarchai siekia politinės valdžios, kad jos pagalba gautų savo kontroliuojam verslui kuo daugiau lėšų iš Lietuvos valstybės valdomų ES ir kitų lėšų bei iš privatizavimo proceso. Vykdoma tokių oligarchų, politinė valdžia iš tarnaujančios Tautai ir užtikrinančios žmogaus teises struktūros virsta neteisėto verslo forma”, – teigiama laiške.
Žmogaus teisių gynėjai mano, kad savotiška investicija į tokį “verslą” yra ir rinkėjų papirkinėjimas. O tai, kaip primena jie, taip pat yra ir korupcijos apraiška. Be to, pastebima, jog pastaraisiais metais šie politikai ir su jais susijusios jėgos visaip persekioja žmones, kurie pasiskundžia tokių politikų veiksmais, taip pat persekioja žurnalistus bei pilietinių organizacijų atstovus, kurie kritikuoja valdžią. “Prieš asmenį, kuris skundėsi Seimo nario Antano Boso veiksmais, pradžioje buvo grasinama imtis baudžiamojo persekiojimo, o dabar pranešta, kad jis uždarytas į psichiatrinę ligoninę. “, – primenama laiške. Todėl prezidento prašoma paraginti Generalinę prokuratūra turėtų ištirti, kiek pagrįstas šis pranešimas, “jei jis pagrįstas, – ar asmuo pagrįstai toje ligoninėje uždarytas, o jei jis tikrai susirgo, tai ar liga vystėsi natūraliai, ar nėra duomenų, kad buvo susargdintas sugirdant ar suleidžiant jam psichiką veikiančius preparatus. Tokie metodai žinomi tiek iš nusikalstamo pasaulio, tiek iš KGB praktikos”.
Taip pat prezidento prašoma paraginti Generalinę prokuratūrą visuomenei pranešti, “kas nutiko su asmenimis, kurie tvirtino, kad A.Boso užsakymu buvo įvykdyta žmogžudystė”. Todėl prezidento prašoma pasinaudoti savo įstatymų iniciatyvos teise ir pateikti Seimui įstatymų projektus, kuriais būtų nustatoma politikų ir pareigūnų atsakomybė už valdžią kritikuojančių asmenų persekiojimą, be to, apribojama galimybė tiesiogiai ar netiesiogiai užsiiminėti verslu politinę valdžią turintiems asmenims, įskaitant valdančiųjų partijų vadovybės narius.
Taip pat prašoma inicijuoti Teismų įstatymo pakeitimą, kuris panaikintų galimybę valstybės politikams dalyvauti Teismų tarybos veikloje ir sudarytų tokią galimybę visuomenės atstovams. BNS, 2005 12 09
]]>Tačiau ne viskas taip sklandu. Žmonės, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių nenori ar negali dalyvauti pilkuosiuose žaidimuose, lieka “už borto”. Užsieniečiams verslininkams vietiniai papročiai neįkandami, tad korupcija yra viena iš priežasčių, kodėl Lietuvą aplenkia užsienio investicijos. Tie, kurie nėra nei “švogeriai”, nei partiečiai, yra principingi ar tiesiog neturi iš ko duoti kyšių, iš esmės yra nepageidaujami. Todėl neverta stebėtis, kad Lietuva tuštėja. Lietuvoje šiuo metu jau 7,5 tūkst. tuščių darbo vietų. Per 3 mėnesius šis skaičius padidėjo 1,5 tūkst.
Praėjusią savaitę pavojaus varpais ėmė mušti Klaipėdos pramonininkai – paskelbė prognozę, kad dėl darbo jėgos trūkumo šalies ekonomiką 2007 m. ištiks krizė ir pareikalavo, kad Vyriausybė nedelsiant išspręstų šią problemą. Socialinės apsaugos ir darbo ministrė V. Blinkevičiūtė, sprendžiant iš publikacijos, net nemirktelėjus priėmė iššūkį ir sutiko su pramonininkų siūlomomis priemonėmis – reikėtų leisti darbuotojams dirbti daugiau viršvalandžių, įteisinti lankstų darbo jėgos panaudojimą. Beje, žinantiems Lietuvos realybę ne paslaptis, kad “papildomi viršvalandžiai” reiškia ilgesnes darbo valandas už tą patį atlyginimą, o “lankstus darbo jėgos panaudojimas” – galimybę be jokio atsiprašymo išmesti žmogų į gatvę. Verslininkai net nesvarsto atlyginimų didinimo, o tai būtų svarbiausia priemonė apsirūpinant darbo jėga. Jie numato konkurencingumą palaikyti ir toliau vien “jodami” ant savo darbuotojų, kurie nepriklauso nei “švogeriams”, nei klanams, nei partijoms. Išvada aiški – darbo jėgos ir toliau truks. Jei prognozės dėl krizės teisingos, riedam tiesiai ten. Omni naujienos, 2005 12 05
]]>
Šios sumaišties dėka V. Uspaskichas visuomenės akyse, matyt, dar labiau įsitvirtins kaip, pasak K. Masiulio, “šventas Archangelskas”. Ir kažin, ar Seimo komisija prisidės prie to, kad korupcija Lietuvoje sumažėtų. Tuo tarpu praėjusią savaitę paskelbta Pasaulio banko bei Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko parengta Verslo aplinkos bei įmonių veiklos apžvalga atskleidė, kad korupcija Lietuvoje auga. 27 proc. Lietuvos įmonių mano, kad tenka duoti kyšius siekiant gauti valstybinius užsakymus (prieš trejus metus šis rodiklis tesiekė 9 proc.). Taip pat 3 kartus padaugėjo įmonių, kurios teigė duodančios kyšius priešgaisrinėms bei pastatų priežiūros tarnyboms. Nėra jokios abejonės, kad atsakomybė už šią grėsmingą padėtį tenka A. Brazausko vadovaujamai vyriausybei.
Štai čia glūdi atsakymai į daugelį klausimų. Ar ne pilkoji korupcijos zona suvienija socialdemokratus ir A. Zuoką? Ar ne todėl toks įniršis nukreipiamas į pilietinės visuomenės institucijas, kurios skelbia ir garsiai komentuoja tokius duomenis? Būtent nevyriausybinės organizacijos visuomenei turi suteikti stabilumą, o šiuo metu visuomenę “cementuoja” pilkoji korupcija, išsiraizgę “švogerių”, klaniniai, partiniai ryšiai.
Pilkosios korupcijos dalis, pripažinkim, esame bemaž visi. Tai nebūtinai nusikaltimai tikrąja šio žodžio prasme – pavyzdžiui, meras savo partijai be jokių vargų skiria patalpas, o jeigu į valdžią patekusios partijos vadovybė nepasirūpintų savo narių postais, liktų tiesiog nesuprasta. Daugelis Lietuvos gyventojų pateisina kyšių davimą ne tik gydytojams, bet ir kitomis aplinkybėmis, ir tai jau tapo Lietuvos gyvenimo dalimi. Kyšiai padaro situaciją paprastesnę, nuspėjamesnę, tik reikia žinoti kam duoti ir kiek – dėl nieko daugiau nereikia sukti galvos. Įdomu, kad tai paliudija ir aukščiau minėtas korupcijos tyrimas: Lietuvos verslininkai konstatuoja, kad korupcijos mastai auga, tačiau, kita vertus, tvirtina, kad korupcija netrukdo jų veiklai. Visuomenė susivienija kyšiams panaikinus užtvaras tarp liaudies ir neprieinamuose dangoraižiuose įsitvirtinusių biurokratų.
H. Arendt savo klasikinėje knygoje “Totalitarizmo ištakos” cituoja M. J. Olginą, kuris teigė, kad kyšis, galimas daiktas, buvo pati humaniškiausia institucija carinės Rusijos santvarkoje – spygliuotos vielos raizgalynuose. Pasak H. Arendt, britų imperijoje jos tarnautojų įvesta valdymo forma buvo pavojingesnė už despotizmą ir savivalę, nes nepakentė net tos paskutinės gijos, rišančios despotą su jo valdiniais, kurią sudaro kyšiai ir dovanos. “Palyginti su tokia padėtimi, išnaudojimas, priespauda ar korupcija atrodė kaip žmogaus orumo garantijos, nes išnaudotojas ir išnaudojamasis, engėjas ir engiamasis, kyšininkas ir duodantysis kyšius vis dar gyvena tame pačiame pasaulyje, vis dar turi vienodus tikslus, grumiasi dėl tų pačių daiktų turėjimo”, rašo H. Arendt.
]]>