XXI amžius formuoja naujus iššūkius visuomenei, todėl ji nuolat bėganti ir skubanti, dažniausiai randanti laiko savo artimiesiems tik telefonu, trumposiomis žinutėmis. Todėl, natūralu, jog šiame sumaterialėjusiame pasaulyje žmonės vis labiau tolsta nuo literatūros. Dvasinės vertybės tampa nebeaktualios. Klesti indiferentiškumas žmogiškumui, jausmams, vidiniam pasauliui. Gyvename pragmatiškai nusiteikusiame pasaulyje, daugiau galvojame apie naudą ir pinigus negu mąstome apie gyvenimą, jo prasmę. Šiuolaikiniam žmogui prioritetine sritimi yra tapusi karjera, jos siekimas. Nors skaitymas visais laikais buvo įdomus ir savotiškas užsiėmimas, pastaruoju metu žmonės paprasčiausiai neberanda arba nebenori rasti laiko šiai veiklai. Problema tapo dar keblesnė atsiradus internetui, skaitmeninei televizijai. Taigi aplinkybės ir pats žmogus išstumia knygų skaitymą, domėjimąsi literatūra ir vietoj to nereikšmingai švaisto savo laiką.
Taigi susidomėjimo knygomis stoka negali būti dangstoma vien laiko trūkumu. Kiekvienas žmogus, būdamas kad ir labai užimtas, turi šiek tiek laisvo laiko. Tad kodėl gi šią laisvą brangią akimirką švaistyti internete beprasmiuose socialiniuose tinkluose, žaidžiant kompiuterinius žaidimus ar žiūrint nuvalkiotus televizijos realybės šou? Knygą paimti į rankas verta dėl daugelio priežasčių.
Visų pirma, skaityti knygas naudinga ypač jaunam žmogui, kadangi šiuo periodu formuojasi žmogaus asmenybė. Žmogus, besidomintis ir skaitantis knygas, niekada nebus primityvus, lėkštas ar žemos kultūros. Knygų skaitymas stiprina žmogaus imunitetą priešintis „judančių paveikslėlių“ įtakai, kuri ne tik nepraturtina žmogaus žodyno, bet ir neskatina domėtis jausmais bei emocijomis. Kiekvienas žmogus turi slaptą estetinį instrumentą, kurį būtina nuolat tobulinti. O niekad neskaitydamas žmogus savo kalboje išsiverčia vos su keliasdešimčia žodžių, todėl šį trūkumą kompensuoja įvairiais gestais, kitaip sakant – kūno kalba. Taigi smegenys, priimdamos vien tiesioginę informaciją, tampa inertiškos, nesugebančios įžvelgti minčių tarp eilučių, neimlios savianalizei. Bene racionaliausia ir mažiausiai kainuojančia išimtimi tampa knygų skaitymas, nes jo metu skaitytojas gali nejučiomis aiktelėti iš nuostabos, jam gali užvirti pyktis, pasrūti ašaros, sukilti pavydas. O šios emocijos kaip tik ir formuoja bei ugdo mūsų minėtą estetinį instrumentą.
Žvelgiant iš istorinių perspektyvų, XVI amžiuje buvo išleistos 34 lietuviškos knygos, XVII a. – 58, o jau XVIII a. jų buvo 304. Be abejo, galima sakyti, jog tai lėmė Apšviestosios epochos ideologija, siekusi panaikinti neraštingumą. Tačiau iš kur ji ateina, jei ne iš naujos žmogaus sampratos, kuri teigia, kad neraštingas žmogus negali savęs visiškai išreikšti bei suvokti. Šiuo metu knygos skaitymas demokratiškas, prieinamas, ne privilegija. Bet gali būti, kad kaip tik visuotinis knygos prieinamumas, netgi savotiškas perteklius sumažino jos patrauklumą. Knygos virtimas preke, knygų perkėlimas į didžiuosius prekybos tinklus knygą išmagnetina.
Nepaisant to, knygų skaitymas formuoja aukštesnį supratimą apie tarpusavio santykius, gyvenimo tikslus, prasmę. Neskaitant knygų būtų sunku suvokti savo jausmus kitam žmogui bei apskritai įsigilinti į savo vidinį pasaulį. Kyla įvairių egzistencinių klausimų – ar pagrindinis gyvenimo tikslas yra pinigai ir karjera, ar turtai, nesuvokiant savo esminės būties ir paskirties šioje žemėje, gali atnešti laimę ir pan. Kiekvienas žmogus savo gyvenime siekia rasti atsakymus į šiuos fatališkus klausimus ir jeigu knyga geba pateikti atsakymus – tai ar gali būti ji įkainojama, turėti piniginę išraišką? Ko gero daugelis sutiktų, kad knyga nėra paprastas pigus materialaus pasaulio objektas – ji sukurta dvasinio peno ir žmogaus tobulėjimo tikslais.
Knygos mums atskleidžia per amžius puoselėtas ir kurtas senių seniausiai atrastas vertybes ir transformuoja jas į mus, į mūsų dabartinę pasaulėžiūrą. „Iš gero literatūros kūrinio galime gerti lyg iš kalnų šaltinio, ir jis niekada neišseks. Svarbu panerti į jį nuoga širdimi, nusimetus išankstinių nusistatymų rūbą, pasinerti kaip į naują, nežinomą pasaulį, turintį savo logiką ir religiją“ – taip apie vertingas knygas atsiliepia A. Zalatorius. Taigi, knygos suteikia bendras skaitymo patirtis ir bendrus atskaitos taškus.
Knyga – kaip atsipalaidavimo ir kūrybos šaltinis. Su ja galima atsiriboti nuo iškilusių problemų. Nors ir trumpai akimirkai – bet tai suteikia naujų jėgų. Kai kuriems žmonėms knyga suteikia ir idėjų, todėl įprotis skaityti yra didžiulė kūrybos ir vaizduotės paskata. Daugelį žymių režisierių knygos įkvėpia pastatyti filmus. Pvz. Bille August pastato filma „Les Miserables“, paremtą V. Hugo
romanu „Vargdieniai“ taip pat Tim Burton pagal Tomo Mano romaną pastato filmą „Raitelis be galvos“ ir tokių pavyzdžių yra nesuskaičiuojama daugybė.
Pačia primityviausia prasme, knygos atlieka ir mokomąją funkciją. Jos lavina mąstymą, suteikia žinių apie kitas šalis ir kitokį gyvenimo būdą, suteikia vertingų minčių apie gamtą, technologijas, istoriją ir apie viską, kas vyksta šiame pasaulyje ir galėtų mus dominti. Skaitymo poreikių ir skaitymo įgūdžių formavimas yra susijęs su pamatiniais ugdymo uždaviniais, su sąmoningu siekiu formuoti laisvai apsisprendžiančią, bet pamatinių bendruomenės vertybių neatmetančią asmenybę. Knygos gali kelti naujus mus dominančius klausimus ir skatinti apie juos mąstyti. Be to, iš jų išmokstama etikos – kas yra teisinga ar neteisinga, gera ar bloga. Knygos gali parodyti, kad egzistuoja nebūtinai vienintelis atsakymas į klausimą, o daugelis dalykų gali būti matomi iš skirtingų pusių. Jos gali parodyti būdų, kaip spręsti problemas nenaudojant prievartos. Knygos padeda suprasti kitus. Kitų kultūrų ir laikmečių knygų skaitymas bei suvokimas, kad autorių mintys ir jausmai gali būti tokie patys kaip mūsų, ugdo toleranciją ir padeda kovoti su išankstiniais nusistatymais.
Daugelis, galbūt, norėtų ginčytis, jog informacijos laikmena – knyga, nėra absoliuti. Su didžių autorių mintimis, darbais, kūriniais galima susipažinti naujausių technologinių išradimų pagalba. Kūrinius galima skaityti internete, iš kompaktinių diskų ar net mobiliųjų telefonų. Todėl vertėtų apsvarstyti ir pačių autorių poziciją rašant knygas. Kodėl daugumos autorių tikslas yra išleisti, publikuoti tam tikrą knygą? Juk visuomenė apie jų raštus gali sužinoti iš interneto – taip būtų išvengta daugybės problemų, nes nereikėtų sukti galvos dėl knygos dizaino, pasirenkant leidyklą ar ieškant rėmėjų. Tačiau mes kalbame apie tuos “tikruosius” autorius, kurie rašo iš idėjos, o ne siekdami vien pasipelnyti. Todėl paprastai tokių autorių tikslas yra praturtinti žmogaus dvasinį pasaulį ne tik šiuo momentu, bet kaip įmanoma ilgiau. Autoriai siekia įsiamžinti, būti gerbiami dėl jų indėlio literatūriniam fondui. Taigi knygoje užfiksuotos mintys tampa nepavaldžios laikui: jos gali išlikti ir būti atrastos po daugelio metų ir įvairiose vietose. Dėl informacijos laikmenos – knygos, mes kiekvienas galime džiaugtis turėdami galimybę susipažinti su Dostojevskio, Balzako, Diuma kūryba, kyla klausimas kiek jie būtų vertingi iki šių dienų, jeigu anuomet vietoj knygų būtų buvęs internetas?
Antras argumentas, pagrindžiantis knygos pranašumą prieš elektroninę terpę yra tas, jog skaitydami informaciją internete, o ne atspausdintą popieriuje, mes matome viską, kas mirguliuoja ekrane. Ant kiekvieno kampo matydami reklaminius plakatus, daugybę laikraščių ir žurnalų pavadinimų mes apkrauname savo smegenis nereikalinga informacija. Taigi toks skaitymas yra bevaisis ir beprasmis. Taip skaitydamas žmogus negali įsigilinti į mintis tarp eilučių, jis skaito dėl paties skaitymo, o ne dėl sieko dvasiškai save apšviesti. Taip įforminami tik praktiniai veiksmai, o ne dvasiškai šviečiamasi. Norint gauti naudos, knygą reikia skaityti ypač susitelkus, atsiribojus nuo išorinių trukdžių. Be to, labai svarbu parinkti tinkamą vietą ir laiką. Neišpildžius šių sąlygų pastovesnis nematomas ryšys tarp skaitytojo ir autoriaus yra tiesiog neįmanomas. Taigi būtinai reikia tikėti tekstu, jo galia, tuomet meilė knygoms atsiras savaime.
Įdomus faktas, jog Platonas suniekino užrašytą žodį kaip negyvą, kurio negalima nei paklausti, nei su juo pasiginčyti. Tačiau jau dabar galime konstatuoti vieną svarbų dalyką. Knygos skaitymas nurodo tam tikrą individualumą. Skaitydamas atsitveri nuo pasaulio ir susikuri savo niekam nepavaldžią erdvę. Bendravimas su knyga yra tik tavo vieno. Vėliau galima pasidalyti savo įspūdžiais, patirtais perskaičius įdomią knygą. Tačiau tai jau yra nebe knygos skaitymas. Knyga nėra vien tik paprastas informacijos šaltinis, vien tik žinių sankaupa. Jeigu būtų taip, tai kompiuteriai seniai būtų nukonkuravę knygas, nespėjus jų nė apraudoti. Juk skaitymas nėra vien tik paprastas žinių įsigijimas. Dažnai galima pasakyti, jog knyga “perskaito” žmogų, o ne jis knygą. Skaitydami mes patikriname savo patirtį, ją pakoreguojame, perstruktūruojame. Ir tai padarome vieni su knyga. Mes išlaikome savo autonomiškumą, neleisdami kitiems įsiveržti į savo vidų.
Taigi, individualumo, autonomiškumo poreikis ir skatina skaityti knygas. Tikriausiai ir sovietmečiu knygų skaitymas buvo vienas iš būdų išsaugoti savo neliečiamumą, autonomiškumą totalitarizmo sąlygomis, kada asmeninį gyvenimą buvo siekiama beatodairiškai kontroliuoti. Knyga vis dar padeda susivokti
savyje. O šiandien tai vis dar svarbu. Tad galime manyti, kad lietuviai vis dar yra individualistai, kad žmogaus samprata, susiformavusi naujaisiais laikais, vis dar gyvybinga. Kol bus noras suvokti save kaip atskirybę supančiame pasaulyje, kol manasis “Aš” bus bet kokių pasirinkimų atskaitos taškas, tol, galima manyti, knyga išliks. Būtent todėl po visų socialinių, politinių sukrėtimų knyga vėl darosi reikalinga.
O kaip gi knygų kainų problema? Taip, pastaruoju metu knygynuose įsigyti knygą išties nepigu. Bet visų pirma, derėtų apsvarstyti ar pirkti knygas apskritai verta. Šiuo metu daugybė autorių rašo vien dėl gaunamų honorarų ir visi knygynai kaip tik ir „užversti“ jų knygomis. Vis didėjanti knygų dalis yra kičo priklausomybėje: nulakuota, nublizginta, rėksminga prekė, nusitaikiusi į neišrankų, bet pirkti įgalintį skaitytoją. Taigi popkultūra plinta masiškai, bet ar ji turi išliekamąją vertę? Patirtis rodo, jog pop dalykai labai greitai atsibosta. Ar šiuolaikiniame knygyne lengva atrasti būtent tą knygą, kuri priverstų susimąstyti, kuri būtų labai artima? Gal ir galima, bet, ko gero, tai būtų klasikos, o ne šiuolaikinių autorių knyga, kurią lengvai galima susirasti kiekvienoje bibliotekoje. O skaitytojo bilietas, beje, nėra brangus ir jo nereikia įjungti į maitinimo tinklą. Taigi knygynų siūlomų knygų asortimentas neugdo meilės knygai, o tik aktyvina popkultūrą, kuri smukdo literatūrą jauno žmogaus akyse.
Taigi galima manyti, jog tokioje situacijoje, kada žmonės trokšta savęs kaip savarankiškos būtybės suvokimo, knygos poreikis bus didelis. Knyga – tai dvasinės kultūros reiškinys, bet tuo pačiu metu ji yra ir materialios kultūros objektas, todėl ji turi tapti preke, kuri yra reikalinga daugeliui žmonių, ne vien tik rašto srities profesionalams. Sunku patikėti, kaip nuolatinis skaitymas bei akiračio plėtimas konkrečioje, asmeniškai įdomioje srityje gali pakeisti žmogaus asmenybę. Valanda per dieną, keletas knygų per mėnesį – tai viskas, ko reikia. Knygos yra vienintelė sugrįžtanti investicija. Savęs lavinimas greitai atneša atlygį – po poros metų kardinaliai pasikeičia mąstymas. Pradedi suvokti tai, ko anksčiau negalėjai suprasti. Pradedi įžvelgti tai, ko anksčiau nepastebėdavai. Atsiranda stiprybės daryti tai, kas anksčiau atrodė neįmanoma. Bet geriausia jausti, jog kartu su tavimi keičiasi ir tavo gyvenimas.
Lietuvos Respublika į UNESCO (Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija) buvo priimta 1991 m. Viena iš šios organizacijos veiklos sričių – pasaulio materialaus ir dvasinio paveldo išsaugojimas ateities kartoms. 1992 m. Lietuva prisijungė prie UNESCO Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos, o 2004 m. – prie Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencijos.
1994 m. prie visai žmonijai reikšmingų šedevrų buvo priskirtas ir pagal atrankos į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą ii ir iv kriterijus į šį sąrašą įtrauktas Vilniaus istorinis centras – XIV–XVIII a. susiformavusi 359,5 ha teritorija. Šiandien pripažįstama, kad klestėjimo laikotarpiu Vilnius darė įtaką viso Vidurio Rytų Europos regiono šalių kultūrai ir architektūros raidai, o jame esantys paveldo objektai yra išskirtiniai architektūrinio ansamblio ir kraštovaizdžio tipo pavyzdžiai.
Viena gražiausių Europos sostinių vadinamas miestas nuo seno garsėjo tolerantiškumu. Šiame labiausiai į rytus nutolusiame Vakarų Europos kultūros židinyje derėjo ir Rytų, ir Vakarų kultūrų tradicijos, mieste ir jo prieigose kūrėsi įvairių konfesijų ir tautybių gyventojai.
Seniausią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinio ir kultūrinio centro gyvavimo etapą reprezentuoja Vilniaus pilių valstybiniame kultūriniame rezervate esantis gynybinių įtvirtinimų ir reprezentacinių pastatų kompleksas, XVI a. trečiajame dešimtmetyje gynybine siena apjuostas istorinis branduolys.
Vilniaus senamiestyje išlikę autentiški gynybinės, gyvenamosios, reprezentacinės, sakralinės paskirties statiniai turi gotikos, renesanso, baroko, klasicizmo bruožų. Jo architektūrai būdingas ir savitas kelių stilių susiliejimas į darnią estetinę visumą. Vietos dvasią kuria miesto panoramoje žvilgsnį traukiantys XVIII a. ketvirtajame dešimtmetyje susiformavusios originalios Vilniaus baroko mokyklos stilistinius ypatumus išsaugojusių bažnyčių kupolai, santūriai didinga klasicistinė architektūra.
Šiandien pasauliniame kontekste Vilniaus senamiestis – tai ne tik konkrečios civilizacijos palikimas, bet ir išskirtinės kultūrinės gyvensenos tradicijos liudininkas.
2000 m. į Pasaulio paveldo sąrašą buvo įrašyta Kuršių nerija. Šis daugiau nei per 200 metų žmonių rankomis sukurtas kultūrinis kraštovaizdis pagal atrankos į Pasaulio paveldo sąrašą v kriterijų buvo pripažintas išskirtiniu tradicinio įsikūrimo, žemės arba jūros naudojimo pavyzdžiu tam tikroje teritorijoje. Unikalaus grožio Kuršių nerijos kultūrinis landšaftas – nuolatinės gamtos veiksnių ir žmogaus kovos rezultatas.
Prieš 5000 metų iš smėlio pertekliaus gamtos suformuotą Kuršių nerijos reljefą žmonės pradėjo keisti dar XIV a. Šiuo laikotarpiu čia ėmė rastis sėslių gyvenviečių tinklas, intensyvėti ūkinė veikla. XIV–XVIII a. siauroje Kuršių marių ir Baltijos jūros skalaujamoje sausumos juostoje dėl nuolatinio medžių kirtimo ėmė irti nusistovėjusi gamtinė pusiausvyra – susidarė keliaujančios smėlio kopos. Slenkantis smėlis vieną gyvenvietę pavertė dykuma. Siekiant sustabdyti eroziją XVIII a. pabaigoje buvo pradėti milžiniški darbai, nulėmę Kuršių nerijos išskirtinumą pasaulyje. Tuomet, stengiantis sulaikyti slenkančias smėlio kopas, neleisti pakisti nerijos paviršiui, buvo įrengiami sutvirtinimai, dirbtinės reljefo užtvaros, sodinami želdiniai. Taip žmonės sustabdė eroziją, smėlio pustymą, sutvirtino Didžiųjų kopų virtinę, per visą neriją suformavo Baltijos pajūrio apsauginį kopagūbrį. Šiuo metu tai yra vienintelė pasaulyje tokio dydžio (98 km ilgio ir 0,4–4 km pločio) teritorija, kurioje daugiau nei pusė želdyno pasodinta žmonių. Dėl ypatingų gamtinių sąlygų Kuršių nerijos reljefo tvirtinimo ir apželdinimo darbai tebėra svarbūs ir dabar.
Vėjo pustomų slenkančių kopų yra išlikę ir saugoma Naglių, Grobšto gamtos rezervatuose, Parnidžio kraštovaizdžio draustinyje. Be kultūrinio kraštovaizdžio, Kuršių nerijoje yra saugomi nepaprastomis sąlygomis susiklosčiusią žmonių gyvenseną atskleidžiantys archeologijos, istorijos, urbanistikos, architektūros paveldo objektai.
Žmonių veikla lėmė ir 2004 m. į Pasaulio paveldo sąrašą pagal atrankos į Pasaulio paveldo sąrašą iii ir iv kriterijus įrašytos Kernavės archeologinės vietovės unikalumą. Ši teritorija – tai kultūrinę civilizacijos tradiciją liudijantis objektas ir išskirtinis tam tikro žmonijos istorijos laikotarpio pastatų, architektūrinio ansamblio ir kraštovaizdžio tipo pavyzdys.
Kernavėje esantis archeologijos ir istorijos vertybių kompleksas atspindi Neries slėnyje buvusios gyvenvietės raidos etapus nuo senojo akmens amžiaus iki XIII–XIV a. Rašytiniuose šaltiniuose Kernavė pirmą kartą paminėta 1279 m. Tuo metu tai buvo Pajautos slėnyje
įsikūręs pagoniškas viduramžių miestas su centriniame piliakalnyje įtvirtinta kunigaikščio rezidencija. Šis politinis ir ekonominis centras, kuriame klestėjo prekyba, vystėsi profesionaliai dirbančių meistrų puoselėjami amatai, buvo sunaikintas 1390 m. per kryžiuočių antpuolį. Vėlesnė gyvenvietė ėmė kurtis aukštutinėje terasoje – dabartinio Kernavės miestelio vietoje. Ten, kur buvo senasis viduramžių miestas, yra išlikę nesuardytų kultūrinių sluoksnių nuo XIV a. pabaigos, dėl to buvo galima rekonstruoti urbanistinį miesto karkasą, atkurti gyventojų kasdienybės fragmentus.
Šiuo metu Valstybinio kultūrinio Kernavės rezervato teritorija yra 194,4 ha dydžio. Joje saugoma 18 archeologijos, istorijos ir architektūros paveldo objektų. Teritorijoje esantys penki įtvirtinti piliakalniai – tai Baltijos jūros regione analogų neturintis žmonių sukultūrinto ir gynybai pritaikyto žemės paviršiaus pavyzdys. Šis kompleksas ne tik liudija čia buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės didybę, bet ir daro išskirtinį estetinį poveikį kraštovaizdžiui.
Kernavės archeologinė vietovė su čia išlikusiais paskutinės Europoje pagoniškos valstybės viduramžių miesto gyvenseną atspindinčiais artefaktais unikali ir tuo, kad joje esančios laidojimo vietos bei kiti archeologiniai radiniai patvirtina pagoniškosios ir krikščioniškosios kultūrų sandūrą ir sambūvį.
2005 m. kaip tam tikros epochos ar apibrėžtos kultūrinės erdvės įtakų kaitą technologijų raidos srityje atspindinti vietovė (II kriterijus), išskirtinis reikšmingo žmonijos istorijos laikotarpio technologinio ansamblio tipo pavyzdys (iv kriterijus) ir su visuotinę reikšmę turinčiomis idėjomis susijęs objektas (VI kriterijus) į Pasaulio paveldo sąrašą buvo įrašytas Struvės geodezinis lankas.
Gauti dienovidinio lanko matavimo rezultatai buvo reikšmingas mokslo laimėjimas, jie dar beveik šimtmetį naudoti skaičiuojant Žemės elipsoido parametrus. Šis projektas yra puikus daugelio šalių mokslininkų ir valdovų bendradarbiavimo mokslo pažangos labui pavyzdys. Vertinant šį paveldo objektą vi kriterijus buvo pritaikytas atsižvelgus į tai, kad Struvės geodezinio lanko atsiradimą nulėmė nuolatinis žmogaus siekis ir noras tirti ir pažinti jį supantį pasaulį, o nustatyti tikslius planetos elipsoido parametrus skatino Isaaco Newtono teorija, kad Žemės rutulys nėra visiškai taisyklinga sfera.
Šiuo metu dešimtyje Europos valstybių yra saugomi 34 skirtingai pažymėti Struvės geodezinio lanko punktai (Lietuvoje jie yra Gireišiuose, Meškonyse ir Paliepiukuose).
Pasaulinio pripažinimo sulaukė ir dvasinis lietuvių tautos palikimas. 2001 m. pasaulyje analogų neturinčiu, gyvą tradiciją liudijančiu ir unikalia kultūrine raiška pasižyminčiu žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevru buvo pripažinta Lietuvos kryždirbystė ir kryžių simbolika, 2003 m. – Estijos, Latvijos ir Lietuvos dainų švenčių tradicija ir simbolika.
Į Pasaulio paveldo ir Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevrų sąrašus įrašyti Lietuvos Respublikoje esantys objektai patvirtina, kad amžiams bėgant šalyje vyko ir dabar vyksta ypatingi, visai žmonijai reikšmingi kultūriniai procesai.
Šiuo metu lietuviais save laiko iki 4,2 mln. žmonių (įskaitant lietuvių k. nemokančius asmenis). Pasaulyje yra apie 3 000 kalbų. Įvairias kalbas vartoja skirtingas skaičius žmonių. Lietuvių kalba yra labiausiai vartojama iš rytų baltų kalbų. Ja šneka apie 3 mln. žmonių Lietuvoje, šiek tiek Baltarusijoje ir Lenkijos šiaurės rytuose (vadinamos lietuvių kalbos salos). Be to, nemažai lietuviškai kalbančių yra JAV, Kanadoje, Jungtinėje Karalystėje, Airijoje Ispanijoje, Australijoje, Vokietijoje, Latvijoje ir kitur. Iki Antrojo pasaulinio karo lietuvių gyventa ir Rytų Prūsijoje, kur nuo XVI a. vidurio buvo išsiplėtusi lietuvių literatūrinė bei kultūrinė veikla. Emigrantai iš Lietuvos yra linkę išsaugoti kalbinius saitus su gimtine ir skatina vaikus mokytis kalbėti lietuviškai, bet susiduria su pluoštu problemų – nuo vaikų pasipriešinimo iki mokslui tinkamų priemonių trūkumo. galima išskirti 3 emigrantų grupes, kurie arba sieja savo ateitį su Lietuva, arba jaučiasi nutraukę visus saitus. Pirmąją grupę sudaro asmenys, kurie planuoja grįžti į Lietuvą ir tiksliai žino, kada tai įvyks. Tokie išeiviai aktyviai rūpinasi lituanistiniu vaikų ugdymu, atostogas renkasi praleisti Lietuvoje, namuose kalba tik lietuvių kalba.Antrojo tipo išeiviai norėtų grįžti, bet nežino, kada tai galėtų įvykti. Šio tipo lietuviai taip pat rūpinasi, kad vaikai mokėtų lietuvių kalbą, nes šie galbūt norės Lietuvon parvykti visam laikui.Trečiąją grupę sudaro tie išeiviai, kurie tikrai neplanuoja parvykti į gimtinę. Jiems svarbiausia, kad jų atžalos lietuviškai mokėtų rašyti, skaityti ir susikalbėtų, tačiau kalbos taisyklingumas jiems nerūpi.Giluminiai interviu bei darbas grupėse atskleidė, jog emigrantai labai neigiamai vertina Lietuvos švietimo sistemą, tuo metu užsienio valstybių mokymas vaikams jiems yra priimtinesnis. Be kita ko, tėvai dažnai turi kovoti su vaikais, nes šie labiau linkę laisvalaikį praleisti su draugais, o ne mokytis lietuvių kalbos. Tyrimai rodo, kad per aštuoniolika nepriklausomybės metų iš Lietuvos emigravo apie 400 tūkst. piliečių – daugiau nei 10 proc. iš dabartinių maždaug 3,3 mln. gyventojų. Nors Lietuvoje daug kalbama apie emigrantų susigrąžinimo svarbą, nuolatos akcentuojama lietuvių kalbos puoselėjimo būtinybė, tačiau pasirodo – viena iš emigrantus namo grįžti stabdančių priežasčių būtent gimtoji kalba. kalbą primiršę iš užsienio grįžtantys vaikai mokykloje susiduria su rimta problema, nes kol kas nėra numatyta jokia programa, kuri padėtų vaikams prisiminti kalbą. Kalbą primiršę vaikai yra priversti mokytis bendrose klasėse, kartu su Lietuvoje nuolatos buvusiais vaikais, tačiau programos ir reikalavimai visiems vienodi„Kol kas kalbą primiršusiems vaikams padeda tik pedagogų supratingumas, iniciatyvumas ir geranoriškumas, tačiau niekas negali priversti pedagogų aukoti savo laisvo laiko papildomai dirbant su tokiais vaikais“Labiau pasisekė tiems vaikams, kurie lietuvių kalbos iš viso nemoka, nes nemokantiems kalbos yra rengiamos išlyginamosios klasės, kuriose vaikai yra mokomi lietuvių kalbos…šiuo metu yra atliekamas tyrimas, kurio metu tikimasi sužinoti tikslų vaikų skaičių – kiek vaikų yra primiršę, ir kiek visai nemoka lietuvių kalbos, „Atsakomybę turi prisiimti tėvai, kurie kartu su vaikais gyvena užsienyje“Tuo tarpu moksleivius užsienyje baigusius vidurines mokyklas ir norinčius studijas tęsti Lietuvos aukštosiose mokyklose kankina ne tiek kalbos, kiek pažymių įvertinimo problemos. Emigrantai iš Lietuvos yra linkę išsaugoti kalbinius saitus su gimtine ir skatina vaikus mokytis kalbėti lietuviškai, bet susiduria su pluoštu problemų – nuo vaikų pasipriešinimo iki mokslui tinkamų priemonių trūkumo. Į Marijampolę po ilgų gyvenimo svetur metų sugrįžo lietuvės ir užsieniečio šeima su trimis mokyklinio amžiaus vaikais. Jie nemoka lietuviškai, todėl kol kas negali mokytis bendrojo lavinimo mokykloje.Vietos valdžia nusprendė „Ryto“ vidurinėje mokykloje įsteigti išlyginamąją mobiliąją grupę savivaldybės teritorijoje gyvenantiems ir nemokantiems lietuvių kalbos mokiniams pasirengti mokytis pagal bendrojo lavinimo programas.
Per metus už trijų moksleivių lietuvių kalbos mokymą iš moksleivio krepšelio skirti 30 tūkstančių litų.
Pedagogams susikalbėti vokiškai ar angliškai nebus sudėtinga. Tačiau problemų gali kilti, jei į Marijampolę grįžtų emigrantai iš Ispanijos su nemokančiais lietuviškai kalbėti vaikais – mokančių ispanų kalbą mokytojų „Ryto“ mokykloje nėra, rašo „Lietuvos rytas“.
Sparčiai vykstant Lietuvos gyventojų emigracijai ir intensyviai integruojantis į įvairias tarptautines veiklas, vis rečiau kalbame lietuviškai.
1990-2005 metais iš Lietuvos išvyko daugiau nei 300 tūkst. gyventojų. Tikėtina, kad jei tokie
emigracijos tempai išliks ir toliau, per artimiausią dešimtmetį neteksime dar 500 tūkst. gyventojų.
Dėl šių priežasčių vis rečiau vartojama lietuvių kalba: išvykusieji dažniausiai bendrauja angliškai, o likusieji Lietuvoje, integruodamiesi į pasaulį, priversti vis dažniau vartoti užsienio kalbą. Tikėtina, kad per 25–50 metų nuolat vartojančių lietuvių kalbą asmenų sumažės daugiau nei trečdaliu. Reikia pažymėti, kad emigrantų vaikams lietuvių kalba bus ne pagrindinė, o tik gretutinė – užsienio kalba. Dauguma emigrantų Lietuvių kalbos jau mokysis kaip anglakalbiai.Daugelis mažųjų užsienio valstybių jau priėmė atitinkamas kalbos vartojimo skatinimo, užsieniečių mokymo programas. Tačiau Lietuvos valstybės institucijos šiuo klausimu nedaro nieko, išskyrus deklaratyvaus, pranešimų spaudai pobūdžio veiksmus. Lietuvių kalbą besirūpinančios institucijos siekia išsaugoti taisyklingą bendrinės lietuvių kalbą, sielojasi skolinių antplūdžiu į lietuvių kalbą, remia kalbos technologijų programas.
Tačiau bendras valstybės finansavimas, kuris skiriamas lietuvių tapatybės skatinimui, lietuvių bendruomenių kūrimuisi, lietuvių kalbos informacinėje visuomenėje programoms, yra fragmentiškas, tarpusavyje nesusietas, neorientuotas į bendrus Lietuvos visuomenei reikalingus tikslus.
Vytauto didžiojo universiteto (VDU) profesorė Rūta Marcinkevičienė sako, kad, lyginant kalbos išsaugojimo ir nacionalinio identiteto programas kitose mažose Europos šalyse ir Lietuvoje, matoma akivaizdi praraja, nes Lietuvoje kalbos išsaugojimui skiriamas finansavimas iki 50 kartų mažesnis negu svetur.
Pastaruoju metu visuomenėje emigracija dažnai laikoma didžiausia nekarine grėsme Lietuvai – jos demografinei plėtrai, ūkio augimui ir kultūrinio savitumo išsaugojimui. Demografinė padėtis,ūkis – atsigaus, tačiau kultūros savitumo neišsaugojimas turi didžiulę įtaką valstybės raidai. Kas yra tauta be kultūros, be savo savitumo? Emigracijoje gyvenantys žmonės negali padėti šaliai ūkio klausimais, tačiau kultūros saugojimas – jų pareiga. O tai geriausia vykdyti, jei jie savo vaikams, nuo mažų dienų, stengiasi skiepyti meilę tėvynei, o svarbiausia – jos kalbos išsaugojimui.
Tautinių mažumų ir išeivijos departamento bei Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto atliktas tyrimas įrodo, kad emigrantai iš Lietuvos yra linkę išsaugoti kalbinius saitus su gimtine ir skatina vaikus mokytis kalbėti lietuviškai, bet susiduria su pluoštu problemų – nuo vaikų pasipriešinimo iki mokslui tinkamų priemonių trūkumo. Lituanistinės mokyklos tiek vaikams, tiek jų tėvams tampa tarpine institucija tarp kaimynystės, bendruomenės, užsienio visuomenės bei šeimos, tėvai dažnai mąsto apie vaikų ateitį, kurią jie galbūt norės sieti su Lietuva. Tačiau mokydamiesi lietuvių kalbos užsienio valstybėse tautiečiai susiduria su galybe problemų. Jie teigia, kad lituanistinėse mokyklose nuolat trūksta lietuviškų knygų bei užduočių sąsiuvinių, esama metodinė medžiaga neva yra pernelyg sudėtinga. Be kita ko, tėvai dažnai turi kovoti su vaikais, nes šie labiau linkę laisvalaikį praleisti su draugais, o ne mokytis lietuvių kalbos. Tai ir yra kertinis akmuo lietuvių kalbos nykimui. Emigrantų vaikai, atvykę į kitą šalį, greitai susitapatina su tenykšte kultūra, todėl jie ima manyti, kad gimtosios kalbos net nebereikia. Kaip sakė Vilniaus universiteto filologijos fakulteto dekanas doc. Antanas Smetona, jaunuoliai tampa modernūs, „globalūs“, prisitaikę ir, matyt, jau angliškai mąstantys, manantys, kad lietuvių kalba yra mužikų kalba, trukdanti jiems gyventi, ir kad tik anglų kalba juos išgelbės. Specialistų tikinimu, jei vaikas daugiau kaip dvejus metus gyvena užsienyje, jo gimtosios kalbos įgūdžiai silpnėja. Lietuvių šeimose augantys mažyliai dažniausiai bendrauja lietuviškai, tačiau jų kalboje gausu svetimžodžių. Užsienio kalbos braunasi į mūsų kalbos fonetiką, emigrantų vaikai nesuvokia savo gimtosios kalbos svarbos jų identitetui.
Tačiau dvikalbystė turi ir privalumų. Išsamių dvikalbystės tyrimų Lietuvoje kol kas nėra, tačiau Kanados mokslininkai nustatė, kad asmenys, kurie didžiąją gyvenimo dalį kasdien kalba bent dviem kalbomis, net iki ketverių metų atitolina senatvinės silpnaprotystės – vadinamosios Alzheimerio ligos išsivystymo riziką. Paaiškėjo, kad vaikas, užaugęs dvikalbėje aplinkoje, lengviau sutelkia dėmesį į esminius dalykus esant triukšmui ir lengviau susiorientuoja. Dvikalbiams vaikams taip pat lengviau susikoncentruoti nei tiems, kurie moka tik vieną kalbą, parodė Barselonos universiteto atliktas tyrimas. Dvikalbystė buvo sąmoningai skatinama net senais laikais, juk pasiturintys žmonės, savo vaikams, samdydavo kitakalbes guvernantes. Net ir žymus lietuvių išeivis, rašytojas Tomas Venclova įžvelgia dvikalbystės privalumų. Jo nuomone, kalbėdamas kita kalba jautiesi kitu žmogumi, išmoksti suprasti pasaulį trupučiuką kitoniškai. Jis apylaisviai moka keturias kalbas ir dar trimis skaito ir teigia, kad gyvenime jam tai davė tik naudos, ir, tikisi, nė trupučio nepakenkė jo lietuvių kalbai. Tomo Venclovos žodžiais kalbant, kartais savo kalbą gal netgi labiau pamilsti, mokėdamas kitas kalbas. Daugelis mūsų inteligentų bijo dvikalbystės, o aš manau, kad dvikalbystė ar trikalbystė lietuviui paprasčiausiai būtina. Visi islandai yra dvikalbiai ar trikalbiai, o graži ir archajiška islandų kalba niekur nedingo. Taip pat ir su mūsų lietuvių kalba, seniausia Europos kalba. Ji atlaikė polonizaciją, rusifikaciją, nors tai buvo brukama per prievartą, todėl mano nuomone, emigracija tikrai nepakenks mūsų kalbai. Svarbiausia yra nepamiršti savo šaknų. Tačiau neįmanoma išlaikyti savo kalbą, kai svečioje šalyje užaugo jau kelios kartos. Jie prisitaiko. Tai nėra nei gerai, nei blogai, tiesiog taip yra. Gal taip net „gudriau“: ąžuolas, žinia, lenkiamas nulūžta, o karklas susilenkia ir atsilenkia atgal. Galiausiai yra toks gana mistiškas dalykas: tautos genai. Lietuvybė įsišaknijusi į kiekvieno emigranto ir jo vaiko vidų. O kalbos išmokimą galima lyginti su važiavimu dviračiu, gali primiršti, tačiau pamiršti – neįmanoma.
Nors globalizacija, emigracija, svetimtaučių atvykimas ir nebemokančių taisyklingai lietuviškai kalbėti tautiečių grįžimas į Lietuvą darys poveikį mūsų kalbai, tai – ne tragedija: lietuvių tauta ir kalba išliks. Emigrantai savo vaikams turi
kuo daugiau diegti didžiavimosi, žavėjimosi savo šalimi, mokyti gražiosios lietuvių kalbos, kuri ir turi būti gimtoji emigrantų vaikams be jokios kitų kalbų konkurencijos. Kitos šalies kultūra jokiu būdu negali užgožti tautinio identiteto. Tai ar gerai globalizacija, ar blogai? Būtume visai kvaili, jei atsisakytume globalizacijos teikiamų privalumų. Už tuos privalumus reikia mokėti. Svarbu, kad kaina nebūtų per didelė.
Aš pasirinkau temą „kalba“ ,o potemę „Vieni kalba – kiti plepa“. Nors žodžiai kalbėjimas ir plepėjimas turi vienodą prasmę, tačiau reikšmė – ne ta pati.
Kalba yra vienas iš didžiausių žmogaus turtų. Be kalbos negalėtume komunikuoti su kitais žmonėmis, dvasiškai tobulėti; negalėtume išreikšti savo minčių bei jausmų. Tačiau ne visi kalbame vienodai: vienų žmonių kalba yra prasminga: kalbėdami jie paliečia visuomenei aktualias temas, viską vertina objektyviai, o kiti kalba ne tam, kad kąnors pasakytų, bet tam, kad kalbetų, jie tuščiažodžiauja, tiesiog pilsto iš tuščio į kiaurą ir subjektyviai vertina visuomenės gyvenimą. Migelis Servantesas yra pasakęs, kad „kalbėti nemąstant, tas pats, kas šaudyti nesitaikant“. Na,o žodžio kalbėti reikšmė, tai artikuliuotai reikšti savo mintis, o tuščiažodžiavimas ir dar begalė šio žodžio sinonimų ir įeina i savoką „plepalai“.
Pirmiausia pakalbėkime apie žmones, kurie kalba, o neplepa. Vienas iš kalbančių žmonių yra Algimantas Čekuolis. Jis – garsus visuomenės veikėjas, labai intelektualus, išprusęs bei išsilavinęs žmogus . A. Čekuolis netgi turi savo televizijos laidą „ Popietė su Algimantu Čekuoliu“ . Šioje laidoje jis aptaria aktualias pasaulio problemas ir jame vykstančius įvykius. Jis kalba labai protingai,jo kalba - turininga, o nuomonė – objektyvi. Gal dėl to, kad jis yra jau subrendęs ir labai išsilavinęs žmogus, jis neturi laiko pigiems plepalams, iš kurių visiškai jokios naudos. Algimantas Čekuolis, mano nuomone, nesiekia naudos vesdamas šią laida, tačiau siekia praturtinti musų žinias apie kitų pasaulio kraštų kultūrą, religiją, papročius, bei ydomybes.
Ne taip, kaip, deja, populiari televizijos laida „Nuodėmių dešimtukas“ , kurioje yra paviešinamos garsių žmonių „nuodėmes“, kurios visiškai nesusijusios su visuomenės gyvenimu, kartais net asmeniniai žmonių reikalai bei paslaptys, kurios neturetų dominti mūsų,bet, deja, domina, ir ne tik turgaus bobutes, kurios žiūri tam, kad pažiūrėjusios laidą galėtų viską aptarti su draugėmis, taciau domina ir jaunimą.Na, o kuriant tokias neintelektualias laidas, mano manymu, yra tik puikus pasipelnymo šaltinis. Tokių plepalų prisiklausęs jaunimas tarpusavyje diskutuoja, dalinasi įspūdžiais, kitaip sakant, visišku šlamštu, kuris tik smugdo jų intelekto lygį.
Plepalų banga nepalieka ir bene seniausio informacijos šaltinio – spaudos. Ne vienas atsivertęs populiarų laikraštį randa tą pačią istoriją,kuri kartojama diena iš dienos, tik iš kitų lūpų. Gal tai yra noras išpopuliarėti, o redakcijai užsidirbti pinigų, o galbūt tai konkurencija. Dauguma istorijų rašoma nepagrystai, nežinant tvirtų faktų, pasikliaujant gandais ir paskalomis. Tačiau tik nedaugelis laikraščių rašo pagrystą ir tvirtą informaciją, kuriuose pateikiami realūs ir neiškraipyti faktai. Tokia spauda yra mažiau paklausi, bet ne dėl to, kad žmonėms „teisybė akis bado“, o dėl to, kad ten „spalvos nesutirštinos“ ir tiesa nepagražinta. Taigi populiarumo, bei pelno siekis, mano nuomone, didina plepančiosios visuomenės dalį.
Pabaigai norėčiau pakalbėti apie radijo teikiamą informaciją. Viena iš radijų yra „Žinių radija“, kuri visuomenei skleidžia tik svarbią informaciją, niekada „nenukrypsta į šoną“, o ir visa svarbi informacija teikiama savu laiku. Tačiau yra ir kitokių radijo stočių, tokių kaip „Zip Fm“. Joje informacija teikiama padrikai, t.y. žinios kasdien vis kitu laiku, tarp žinių, kurių teikimo trukmė netrunka ilgiau dviejų minučių, būna pertraukėlė, per kurią skamba vienokia ar kitokia daina, o tai, manau, nebūtina. Nesakau, kad muzika ar smaikštūs juokeliai yra blogai, bet tai jau yra plepalai, kurie užkemša ir taip jau pilnas mūsų, mokinių, galvas J
Tomas Fuleris yra pasakęs: „Geras liežuvis – puikus ginklas“, tad pasinaudokime šiuo ginklu geriems darbams, o ne plepalams ir gal jau geriau protingai patylėkim, negu kvailai kalbėkim J
Lietuvių kalbos įskaitos potemės (abiturientams) {spauskite}
Pasirinkęs vieną iš šių keturiasdešimt penkių potemių abiturientas galės du mėnesius ruoštis įskaitai, kuri šiais metais vyks balandžio 14, 15 dienomis.
Įskaitos metu mokinys turėtų kalbėti iki 7 minučių ir iki 3 minučių kalbėtis su egzaminuotoju.
Šiais metais mokinys galės naudotis iš anksto pasirengtomis vaizdinėmis priemonėmis (skaidrėmis, plakatais ir pan.).
Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius patvirtino 2010 m. kalbų ir mokinių kompiuterinio raštingumo įskaitų, brandos egzaminų ir pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo tvarkaraščius.
Tvirtinant egzaminų tvarkaraščius, buvo atsižvelgta į savivaldybių atstovų, mokyklų direktorių, mokytojų, dalyvavusių ministerijos organizuotose viešosiose konsultacijose dėl 2010 m. brandos egzaminų, pateiktus pasiūlymus.
Pagrindinė brandos egzaminų sesija prasidės gegužės 31 d. lietuvių k. (gimtosios) egzaminu, baigsis birželio 19 d. Pakartotinė sesija vyks birželio 21-liepos 7 d. Valstybinių brandos egzaminų rezultatus numatoma skelbti birželio 25 d., liepos 1 d., 5 d., 12 d.
Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimas bus organizuojamas gegužės 24 – birželio 9 d.
Atsižvelgta į mokytojų siūlymą – matematikos, istorijos brandos egzaminus perkelti iš pirmadienio į kitas savaitės dienas.
Tvarkaraštis sudarytas turint omenyje 2010 m. numatomus poilsio dienų pakeitimus.
2010 m. brandos egzaminų sesija lyginant su 2009 m. prasidės dviem savaitėmis vėliau ir truks viena savaite trumpiau. Tikimasi, kad egzaminų sesijos laiku mažiau bus trukdomas ugdymo procesas.
2010 m. kalbų ir mokinių kompiuterinio raštingumo įskaitų, brandos egzaminų ir pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo tvarkaraščius galima rasti Švietimo ir mokslo ministerijos tinklalapyje http://www.smm.lt/egzaminai/docs/2009-11-16-ISAK-2337.pdf, Nacionalinio egzaminų centro tinklalapyje http://www.egzaminai.lt/6/ .
Brandos atestatui gauti 2010 m. reikės išlaikyti 2 brandos egzaminus – privalomąjį lietuvių (gimtosios ir valstybinės) kalbos ir vieną pasirenkamąjį.
Nuo 2010 m. nebebus organizuojami tų pasirenkamųjų mokomųjų dalykų mokykliniai brandos egzaminai, kurių vykdomi valstybiniai brandos egzaminai. Tai yra matematikos, istorijos, biologijos, chemijos, fizikos, informacinių technologijų, užsienio kalbų, išskyrus lietuvių (gimtosios) ir lietuvių (valstybinės) kalbos brandos egzaminą.
Bus organizuojami: muzikos, dailės, muzikologijos, geografijos, tautinių mažumų gimtųjų kalbų ir naujas technologijų (naujas) mokykliniai egzaminai.
Pakartotinoje sesijoje egzaminus galės laikyti tik tie kandidatai, kurie dėl pateisinamos priežasties nelaikė valstybinio ar mokyklinio brandos egzamino bei neišlaikė lietuvių (gimtosios ar valstybinės) kalbos valstybinio ar mokyklinio brandos egzamino per pagrindinę sesiją. Jie galės perlaikyti mokyklinį brandos egzaminą.
]]>Ką turi žinoti dešimtokas apie PUPP lietuvių kalbos patikrą 2009 m.
]]>Bendrieji stilingos kalbos reikalavimai:
]]>Šiais metais brandos egzaminų kandidatų darbai bus vertinami pagal pernykščius vertinimo kriterijus, šiek tiek koreguotus dėl Lietuvių gimtosios kalbos brandos egzaminų programos pakitimų.
]]>Užvedžiau naują temą apie šiemetinę įskaitą.Komentuokite, dalykitės įspūdžiais.
Visiems laikantiems- sėkmės…
Įskaitos vertinimas( taškai ir balai)
]]>D. Kubilinskienė ,,Kad egzaminas negąsdintų…(Į pagalbą abiturientui)
]]>