Dainuojantis žmogus
2010.04.27
|
Rašinys Žiūriu į dainuojantį žmogų Vieną kartą žiūrėjau laidą, kurioje vienam garsiam dainininkui buvo pateiktas klausimas: „ Ką jautėte, kai pirmą kartą išėjote ant scenos?“ Štai jo atsakymas: „Kai išeini ant scenos, apima baimė: „ O jeigu suklysiu?“. Taip galvodamas paėmiau mikrofoną. Kai pradėjo groti muzika, bandžiau prisiminti dainos žodžius, tačiau apėmė dar didesnė baimė- aš pamiršau dainos žodžius! Tačiau suskambus reikiamam taktui girdžiu kaip mano lūpos dainuoja reikiamus žodžius. Paskui dainuodamas atsipalaidavau, bet pažvelgęs į publiką, vėl prarandu pasitikėjimą savimi. Kai kurie žiūrovai šypsojosi ir plojo į dainos ritmą, bet dauguma klausytojų žiūrėjo į mane bejausmiais veidais. Pradėjau galvoti: „ Ar aš taip blogai dainuoju?“ arba „Mane tikriausiai tuoj užmėtys supuvusiais vaisiais“. Bet kai baigėsi daina, visi pradėjo ploti ir supratau, kad pasirodžiau puikiai“. Manau, kiekvienam iš mūsų teko dainuoti prieš klausytojų minią, galbūt jų buvo du ar trys, bet tai nesvarbu. Žinoma, jeigu jums dabar tektų dainuoti, kai girdi keli tūkstančiai žmonių, irgi pasimestumėte. Kaip ir tas dainininkas pamirštumėte ir dainos žodžius. Tačiau, kai repetavote vieni, daina skambėjo puikiai, o dainos žodžiai plaukte plaukė. O kai dainuojate dabar, didžiulėje scenoje, kažkodėl atrodo, kad jūsų dainavimas bjaurus. Kodėl taip lengva dainuoti sau patyliukais, o taip sunku prieš žmonių minią? O taip yra dėl to, kad klausytojai yra dainininkų teisėjai ir nuo jų priklauso tolesnis dainininko populiarumas. Aš manau, kad klausytoju irgi reiki mokėti būti. Kai kurie žmonės girdi tik dainos melodiją arba tik žodžius. Geriausi klausytojai yra tie, kurie girdi ir vieną ir kitą. Tokie žmonės gali išgirsti tą tikrąją dainą, kurią sudaro melodija, žodžiai ir dainininkas. |
| Palikite komentarą | Atsektis |