Mažasis princas – dvidešimtas skyrius
2010.03.21
|
Antuanas de Sent-Egziuperi Mažasis princas dvidešimtas skyrius Tačiau išėjo taip, kad mažasis princas, ilgai žygiavęs per smėlį, uolas ir sniegą, pagaliau atrado kelią. O visi keliai veda pas žmones. - Laba diena,- tarė jis. Prieš ji buvo daržas, pilnas žydinčių rožių. - Laba diena,- tarė rožės. Mažasis princas pasižiūrėjo į jas. Jos visos buvo panašios į jo gėlę. - Kas jūs esate?- paklausė jis suglumęs. - Mes rožės,- atsakė rožės. - A!- ištarė mažasis princas... Ir jis pasijuto didžiai nelaimingas. Jo gėlė jam pasakojo, kad esanti viena tokia visame pasaulyje. O štai jų yra penketas tūkstančių, visiškai tokių pat, viename darže! Ji labai įširstų,- tarė jis sau, jei gautų tai pamatyti... Baisiai kosėtų ir apsimestų visai mirštanti, kad neapsijuoktų prieš mane. O aš turėčiau dėtis ją slaugąs, nes, norėdama ir mane nužeminti, ji iš tikrųjų mirtų... Paskui jis vėl tarė sau: Maniau, kad esu toks turtingas - turiu vienintelę gėlę, o aš beturįs tik paprastą rožę. Su ja ir tais savo trimis ugnikalniais, kurių vienas galbūt jau amžinai užgesęs, esu ne kažin koks princas... Ir, atsigulęs į žolę, jis apsiverkė. [caption id=attachment_4461 align=alignnone width=390 caption=Ir, atsigulęs į žolę, jis apsiverkė.][/caption] |
| Palikite komentarą | Atsektis |