Rašome rašinį
2009.11.06
|
Samprotavimo rašinio temos Tekstai interpretacijai( S. Nėris, V. Mykolaitis- Putinas, B. Sruoga) |
|
Samprotavimo rašinio temos Tekstai interpretacijai( S. Nėris, V. Mykolaitis- Putinas, B. Sruoga) |
Pasirinkite vieną iš pateiktų tekstų ir parašykite 400- 450 žodžių interpretaciją.
1 tekstas
Salomėja Nėris
SŪNUS PALAIDŪNAS
Nuraudęs beržynas,
Alėjos klevų –
Ilgu be tėvynės,
Nyku be savų!
Ir šuntakiais, liūnais,
Tamsiais pagiriais
Sūnus palaidūnas
Į sodžių pareis -
Tą vakarą kartų
Šuva gailiai staugs,
Prie užkilų vartų
Mama nebelauks -
Ieškosi mamytės –
Ji smėly miegos –
Ją šauksi, prikritęs
Prie žemės nuogos -
1937V.13.
2 tekstas
Vincas Mykolaitis-Putinas
ALTORIŲ ŠEŠĖLY
I. BANDYMŲ DIENOS
IX
(Ištrauka)
Šeštadienį atvažiavo daug klierikų giminių. Parlatoriume1 skambėjo kalbos ir moterų juokas. Vienų seserys kitiem buvo pažįstamos. Tomis dienomis įėjimas į seminariją būdavo laisvesnis ir pasimatymas lengvesnis. Tie, kurie neturėjo svečių, rasdavo priežastį bent pereiti per parlatoriumą ir pamatyti naujų veidų, išgirsti naujų balsų ir jauno mergaičių juoko.
Liudo Vasario nė vienas pažįstamas neatlankė, ir jam buvo liūdna, girdint tuos linksmus balsus ir juoką. Iš anapus mūrų vėl plūstelėjo laisvo gyvenimo srovė – ir vidur žiemos pasivaidino viliojantis vasaros vaizdas. Atminty vėl atgijo Liucės paveikslas, paskutiniais laikais beišnykstąs iš jo minčių ir įvaizdžių rato.
Jis išėjo į sodą. Naujai pasnigtas sniegas minkštai girgždėjo po kojomis, už seminarijos sodo skambėjo rogių varpeliai, kažkas šūkavo, kažkas kalbėjo. Sparčiai žingsniuodamas seminarijos sodo takais, jis atsiminė sceną Petrylos sode, kaip Liucė užspaudė delnais jam akis ir nosį, kaip jinai jį pajuokė ir pabėgo. Bet dabar jam, tai atsiminus, jau nebuvo nei gėda, nei pikta, bet juokinga.
– Išdykusi mergiotė, – tarė jis sau, linksmai nusišypsojo ir tęsė toliau savo kelionę aplinkui sodą.
Jis jau buvo išaugęs iš vaikiško bailumo atrodyti juokingam ir turėjo jau daugiau pasitikėjimo savimi. Jam dabar rodėsi, kad, sutikęs Liucę, pats primintų tą sceną ir iš savęs pasijuoktų kartu su ja. Jis norėjo dar pratęsti Liucės atsiminimą, sudaryti naujų vaizdų ir scenų, bet šiandien jam tai jau nevyko. Jo mintys spruko tolyn, vaizdai trūko ir maišėsi. Liucės atsiminimas jo nebejaudino ir vaizduotės nebežadino. Tačiau jis pajuto savy kažkokią tuštumą, spragą, nerimastį – ir laukimą kažin kokio susitikimo, naujos nepaprastos pažinties.
Jis vaikščiojo vienas tuščiais sodo takais, o ankstybas žiemos vakaras jau pilku, balzganu melsvumu aptraukė Katedros bokštus ir seminarijos rūmus, ir visa, kas tik buvo prieš jo akis. Pradėjo snaigioti didelėmis, iš reto krintančiomis snaigėmis, kurios sagstėsi prie jo palto ir, švelniai paliesdamos, kuteno blakstienas.
Pamažu jį pagavo svajinga nuotaika. Rodėsi jam, kad jis ne suka aplinkui aukšta siena aptvertą seminarijos sodą, bet eina ir eina vis pirmyn į tą balzganą melsvumą nežinomu, nesibaigiamu keliu. Nušvitusiu veidu ir klaidžiojančiu lūpose šypsniu, jis ne tik svajojo, bet ir gyveno vieną savo skurdžios jaunystės pasaką. Ir rodėsi jam, kad iš ano krašto priešais jį ateina toji Nepažįstamoji, Neregėtoji, kurios prisiartinimą jis štai taip gyvai jaučia.
Šilta malonaus jausmo banga užliejo jo krūtinę, ir tokios laimingos valandos jis neturėjo jau labai seniai. Jisai buvo užmiršęs seminariją ir nekenčiamą „labirintą“, ir nuobodžias meditacijas, ir neraminančias išpažintis – ir viską, kas jį varžė ir skyrė nuo plataus gyvenimo ir gražaus pasaulio…
Tą minėtą vakarą klierikas Vasaris, grįždamas iš sodo kelionės į seminarijos mūrus, kartu nešėsi ir neaiškią viltį, bene iš tiesų laukia jojo koks visai netikėtas susitikimas parlatoriume. Ir jis neiškentė ten nenuėjęs ir nepasirodęs. Jis, žinoma, nieko ten nerado, bet neaiški viltis jojo nepametė.
V. Mykolaitis-Putinas. Raštai, 4 t. – V., Vaga, 1992
3 tekstas
Balys Sruoga
MILŽINO PAUNKSMĖ
TREČIAS VEIKSMAS: ŽEMĖS TRAUKA
JOGAILA
Taip daug krūvon nelaimių susidėjo.
Prislėgė man senatvę kaip akmuo.
Klaiku man daros…
SIEŠČENCAS
Mylimas karaliau,
Gyvenime svarbiausia – geras ūpas!
JOGAILA
Tau gera, riteri, sakyt. Tu – laisvas.
Tu šiandie čia, rytoj – kitur, ir niekas
Tavęs įstatymais nesuvaržys.
Tave galvažudžiu vadina…
SIEŠČENCAS
Keikia
Mane, bet gero ūpo nenustoju…
JOGAILA
Žinau tave. Žinau aš visą tiesą.
Bet atviras esi žmogus. Ne suktas.
Tu vienas prieš mane neveidmainiauji.
Todėl ir branginu tave kaip draugą.
SIEŠČENCAS
Per daug garbės man, mylimas karaliau…
JOGAILA
Kaip liūdna mirt senam, tu nesuprasi.
Gyvenimą kaip elgetai praleidus!
Karalius! Dengia galvą karūna!
Bet pats tu – kalinys! Tu – juodas vergas,
Visiems tu tarnas vienas visuomet!
Tu nesuprasi, riteri, manęs…
SIEŠČENCAS
Aš pasakyčiau, kaltas pats esi:
Varyk velniop klastingus patarėjus, –
Geruoju neis – iškarti pusę liepk!
JOGAILA
Aš – užkurys! Ar tu žinai, ką reiškia –
Karalius užkurys?! Kur tu matei,
Kad kalinys galėtų pasirinkti
Kalėjimo sargus? Taip pat ir aš.
Gal yr karaliai kur kitur. Ne Lenkuos.
Parduos tave su sąžine, su siela
Už menką pinigą, už žemės šiukšlę.
Tau įsakys, ką tu turi daryti.
Kalbėti ką. Mylėti. Jausti. Vesti…
Nepažiūrės, ko trokšta tavo siela.
Sutuoks tave. Vaikų tau prigimdys!
Laiške ne tai parašo, ką man skaito,
Ir skaito man ne tai, kas parašyta!
Karalius – užkurys! Cha cha! Nešioju
Karūnos auksą ant žilos galvos!
Senatvėje į grabo lentą linkstant,
Ne karūna man guli ant galvos,
Bet gėda. Žemės slegianti trauka.
SIEŠČENCAS
Tavęs tokio dar nemačiau, karaliau.
Kalbi kaip moteris kokia… Kas tau?
JOGAILA
Gyvenimą tylėjau savo visą.
Kenčiau… Nebegaliu! Širdis pratrūko.
Tėvynėj savo aš nebegaliu
Bebūti aklas, kurčias, nebylys!
Kai Vilniun atvažiuoju – man kitaip…
Čia viskas miela širdžiai. Man čionai
Lengviau alsuot. Kalnai, kalneliai, klonys..
Neries bangų švelnioji pyniava…
Prie vieškelio plataus sodeliai vyšnių…
Lakštingalos giesmė alyvų krūmuos…
Net dargana, šalna rudens vėlyvo –
Kaip laimės sapnas Viešpaties paunksmėj!
Lankau senas vietas… Kaip tremtinys!
Ir vienas skausmą – vienas – slėpt turiu!..
SIEŠČENCAS
Neišmintingas tu buvai, karaliau,
Dėl Lenkijos nustodamas tėvynės.
JOGAILA
Ne vien karaliai klysta vesdami…
Kaip aš mylėjau šventąją Jadvygą!
SIEŠČENCAS
Mylėjai tu, tikiu, tai gali būti…
Bet ji – tave?.. Karaliau mano mielas!
JOGAILA
Net meilės džiaugsmas, dovana žmonių,
Nebuvo lemta man pažint gyvenant!
Šeima manoji… Dieve, kam mane
Taip rūsčiai nubaudei! Kodėl ne aš,
Bet Vytautas mirtingam patale!
Tamsusis kapas mano Lietuvoj
Lengvesnis būtų man neg karūna
Auksinė žemėj svetimoj senatvėj…
SIEŠČENCAS
Man liūdna pas tave gyvent, karaliau…
JOGAILA
Ką tu manai?
SIEŠCENCAS
Be darbo ilgu man…
JOGAILA
Pas čekų husitus rengies keliaut?
SIEŠCENCAS
O ne! Norėčiau aš… pas Švitrigailą…
Manau, turėsiu darbo aš pas jį!..
JOGAILA
Ir tu mane rengies apleist senatvėj?
Su vasaros kaitra paukšteliai skrenda,
Pavasarį užmiršdami ir žiedus,
Kuriais jie džiaugės meilėj ir gyveno…
Ir viskas samanos visur pas žmones, –
Tik samanos, – tik samanos, – žmogau…